Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

  Pakalbinti Vilnietę Lindy Hop’o šokėją Pamelą Gaižutytę buvo sunkiau nei tikėjausi –  intensyviai šokant ir keliaujant po visą pasaulį atrasti valandėlę interviu nėra lengva. Tačiau – pavyko. Pradėkime nuo pradžių. Lindy Hop’as- dar 1920m. susiformavęs šokis, kai amerikiečiai nerūpestingai svingavo pagal džiazo muziką. Dabar Lindy Hop’as neretai priskiriamas gatvės šokiams, turint omeny jam būdingą improvizaciją ir savitą kultūrą. Tai ir sužavėjo mano pašnekovę- prieš beveik 10 metų atradusi šį šokį Pamela pasinėrę į retro stiliumi alsuojantį Lindį ir susiejo su juo savo gyvenimą nenutrūkstamomis gijomis.

• Kada pradėjote domėtis Lindy Hop’u ir kiek laiko jau šokate?
• Pradėjau domėtis Lindy Hop‘u būdama 15-kos ar 16-kos metų ir jau 8 metai kaip šoku. Su broliu Arminu klaidžiojom po Youtube platybes ir užtikome vieną iš Lindy video. Jis man pasakė, jog tokie šokiai man puikiai tiktų. Kadangi brolis visada buvo mano autoritetas, tai ir nepaleidau tos minties, jog reikėtų pabandyti.

• Kuo šis šokis jumis sužavėjo?

• Atsimenu, jog labiausiai žavėjausi per kraštus trykštančia energija ir tai, jog pats šokis dažnai susideda iš improvizacijos. Prieš tai šokau tautinius šokius, kur viskas koncentravosi į pasirodymus ir treniruotes – man tai nebuvo nei patrauklu, nei įdomu. Žinote, tie mokyklos būreliai- atsirandi ten pirmoje klasėje, už rankos atvestas, ir tada kažkaip praeina tie metai. Štai sukako 15 metų, pakeičiau mokyklą, ir mūsų tautinių šokių būrelis iširo. Galvojau – ačiū Dievui, juk šokėja tikrai nenoriu būti. Nors va tai tau- dabar visai kaip ir esu.
• Esate tarptautinių konkursų dalyvė ir laimėtoja. Kas jums padeda sėkmingai siekti savo tikslų?
• Manau, jog tai supantys mane žmonės padeda- man kažkaip vis pasiseka gauti palaikymą tiek iš šeimos, tiek iš draugų ir iš kitų šokėjų. Dabar kaip tik sprendžiu dilemą – jau kuris laikas bandau išsikelti naujus tikslus ir suprasti, ką noriu dar nuveikti su šokiu, o čia jau niekas negali padėti. Na, bet apie visus buvusius tikslus atsimenu, jog  daug svajodavau – ir garsiai, ir tyliai. Įsivaizduodavau, kaip vedu pamokas, kaip keliauju, kaip šoku kitose šalyse. Svajonės tikrai padeda- tada kažkaip dalykai „sukrinta“ į vietas. Apie pačius konkursus daug negalvodavau, bet jie pradžioje pasitarnavo man, kadangi daug pinigų neturėjau, gauti nemokamą įėjimą į kitus renginius dažniausiai galėjau laimėjusi konkursą. Tai padaryti pavykdavo, nes draugai  kaip nutrūktgalviai šaukdavo už mane. Aišku, laikui bėgant tie konkursai ir jų masteliai bei kategorijos pasikeitė, ir tikrai negaliu pasigirti , jog laurus pjaunu kaip šieną ar skinu  (kad ir kaip ten kas besakytų). Bet galų gale juk ne varžybos tikroji esmė- bent jau man (ir, kiek žinau, daugeliui) dažniausiai  visa tai tik dėl smagumo ir „savęs patempimo už ausies“, jog labiau tobulėčiau ir save išbandyčiau. Bet mes apie tikslus. Taip, tikrai galėčiau tiek daug žmonių išvardinti, kurie daug man padėjo, patarė, palaike, per Skype valandas kalbėdavo. Šokėjai, kurie priglaudė po sparnu, mokė,  dalinosi patirtimi bei savo žiniomis. Oi, galėčiau čia rašyti ir rašyti.

• Kai išvykstate šokti svetur, ar pastebite Lindy Hop’o kultūros skirtumų tarp užsienio ir Lietuvos?

• Tikrai taip. Pradėkime nuo to,  kiek kartų žmonės pripratę šokti vienas su kitu, kai tave pakviečia vakarėliuose- kai kuriose šalyse šokamas vienas šokis, kitose du. Tada apsirengimo stilius. Kai kur vis dar paplitęs sportinis stilius, kai kur itin vintažinis retro , toks čiki čiki . Kitur labai maišytas stilius- priklauso nuo mokytojų ir mokyklų, kokias pažiūras jie turi ir kokį pavyzdį rodo savo mokiniams, kaip ilgai scena gyvuoja tame mieste ir kiek žmones keliauja po svetur, kokias idėjas parsiveža iš kelionių. Anksčiau turbūt buvo didesnis skirtumas, bet dabar Lindy kultūra tampa vis labiau maišyta ar, gal geriau būtų sakyti, skirtumas mažiau pastebimas. Bet Lietuva aš labai didžiuojuos- šokėjai susitvarkę, dažniausiai pasipuošę, draugiški, labai talentingi ir turi gerą muzikos skonį. Svarbiausia- yra kultūringi šokių aikštelėje.

• Ką atsakytumėte kiekvienam, kuris sakytų, jog Lindy Hop’as- atgyvena?

• Net nežinau, nebuvau dar girdėjusi tokio posakio. Na, bet turbūt sakyčiau: „Manyk, kaip nori, aš manau, jog šis šokis turi tiek perspektyvų, kad dar toli gražu jam atgyventi.“ Lindy kaip ir kiekvienas šokis keičiasi, tobulėja ir ieško naujų nišų. Čia gal tas, kas mados vaikosi, taip pasakytų, bet, man atrodo, jog šokis su tokia turtinga istorija ir kultūra negali išeiti iš mados. Tuos žmones nusivesčiau į vakarėlį su šimtais šokančių žmonių ir vienu geriausiu bigbendų ir tada paklausčiau, ar dar taip mano.
• Kokius tris patarimus pasakytumėt žmogui, kuris sako: „ Aš nemoku šokti“?
•  Na, jeigu taip sako žmogus, kuris nori šokti, tačiau drovisi, pirmiausia patarčiau pabandyti. Aš irgi mėgstu sakyti, kad nemoku, tačiau taip būna tik tada, kai pradedu savimi abejoti. Tegul pabando- tai padaryti  gali vakarėliuose arba nueiti į keletą pamokų, arba paprašyti jau šokančių pamokyti, o tada jeigu patinka, bet nelabai išeina, nepasiduoti. Mačiau tiek stebuklų, kai vos pajudantys tampa padoriais šokėjais. Man pradžioje irgi sunkiai sekėsi, bet kažkaip išmokau.
  O paskutinį patarimą jau sunkiai čia krapštau… Hmmm… Daug muzikos klausyti! Kai jauti, supranti  ir myli muziką, tai labai labai padeda. Visi žinome tuos žmones, kurie kaip „apsinešę“ juda kartu su muzika be jokių mokytų žingsnelių (tik negalvokite apie išgėrusius dėdes ir tetas baliuose, nes gali būti ir baisoka- galvokite apie šiaip laisvas sielas, koncertuose krutančias).
  Daug nereikia, jog šoktum, gali tik linguot ar šiek tiek žingsniuoti ir jau šoki. Bet kartais žmonėms, matyt, reikia piruetų, kad galėtu pasakyti, jog moka šokti.

• Kaip manote, ar Lindy Hop’as Lietuvoje yra pakankamai populiarus?

• Sunku pasakyti, kurį laiką negyvenau Lietuvoje, nežinau, kiek tiksliai šokančių yra. Žmonės gatvėse atpažįsta šį šokį, tad turbūt visai populiarus. Žinoma, kuo daugiau šokančių, žinančių ir besižavinčių, tuo geriau.

• Ar nekilo minties atidaryti savo šokių studiją?

• Ne, ne , ne.

• Kokioje šalyje paskutinį kartą svečiavotės (ar dabar svečiuojatės)?

• Dabar esu lėktuve, pakeliui į Čekiją.

• Ar jūsų kelionės susijusios su Lindy konkursais ar tai didžiulė aistra pažinti pasaulį?

• Turbūt tik viena kelionė per visus dvejus ar jau trejus metus buvo susijusi su konkursu. Visus kitus kartus aš važiavau mokytojauti, į pasirodymus arba šiaip pašokti. Kelis kartus važiavau savo malonumui pakeliauti ir draugų aplankyti.

• Jau aišku, kad be Lindy negalėtumėt gyventi. Be ko dar neįsivaizduojate savo įprastos dienos?

• MUZIKOS!  Be muzikos- nežinau… Turbūt nebuvo dienos, jog neklausyčiau jos.

• Minėjote, jog mėgstate dienotvarkes. Sakoma, „mes planuojam, o Dievas juokiasi“. Ar visada pavyksta laikytis dienos plano?

• Čia gal tik taip įmantriai pasakiau. Nežinau, ar mėgstu dienotvarkes, kartais jos labai padeda, kai reikia repetuoti ir noriu daug nuveikti, kartais jas susikuriu savaitgalio pradžioje, prieš darbą. Šiaip tikrai turiu dienų, kai esu laisva kaip paukštis ir jokių dienotvarkių nesusidarinėju. Nors tikrai nuveikiu daugiau, kai jos būna, tačiau poilsiauti gera ir be dienotvarkių.

• Mintis, kuri padeda, kai liūdna?

• Galvoju taip- gerai būna ir paliūdėti. Svarbu žinoti, kad tai laikina, ir gali būti, kad jau kitą dieną viskas bus visai kitaip.

• Maisto produktas, kurio nevalgytumėt net negyvenamoje saloje?

• Oi, turbūt visų tų gyvų gyvių nenorėčiau paragauti –  sliekų, tarakonų ir kt.

Gabija Kavaliauskaitė, 4e

 P.S.  https://www.youtube.com/watch?v=ofdFj_giGWU – puikus pavyzdys, kaip  šoka P.Gaižutytė

Daugiau mano bendraamžių  įdomių straipsnių skaitykite šiuo adresu: www.textas.lt

Kaip ir kasmet, po gražiausių metų švenčių Chorų ir jaunųjų dirigentų paramos fondas „Polihimnija“ ir jos prezidentas prof. Albinas Petrauskas sukviečia į Kauno „Vyturio“ gimnaziją, į konkursą „Dainuok ir keliauk“, pajėgiausius Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrius chorus. Šiemet konkurse dalyvavo septyni chorai. Tai Biržų „Saulės“ gimnazijos mišrus jaunimo choras „SOLIS ORTUS“, Kauno „Vyturio“ gimnazijos mišrus choras „Vyturys“, Kauno „Aušros“ gimnazijos mišrus choras „Aušra“, Klaipėdos Vydūno gimnazijos mišrus choras, Molėtų gimnazijos mišrus choras, Vilniaus Gabijos gimnazijos mišrus choras ir Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mišrus choras „Atžalynas“.

Konkurso dalyviai atliko laisvai pasirinktą programą ir privalomą kūrinį – G. Kuprevičiaus „Linksmasis solfedžio“. Skambėjo daug gražios ir įvairios chorinės muzikos, kolektyvai atliko ir 2016 m . Lietuvos moksleivių dainų šventės repertuaro kūrinius. Kol komisija vertino dalyvių pasirodymą, choristai galėjo savo žinias išbandyti viktorinoje ir laimėti daug įvairių knygų.

Džiugu buvo išgirsti, kad Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mišrus choras „Atžalynas“ laimėjo I vietą bei specialiuosius prizus už įdomiausią konkurso programą ir geriausiai atliktą dainų šventės kūrinį. II vietą konkurse laimėjo Klaipėdos Vydūno gimnazijos mišrus choras, III vietą – Biržų „Saulės“ gimnazijos mišrus jaunimo choras „SOLIS ORTUS“. Paskatinamąjį prizą -kelionę po Lietuvą- laimėjo Molėtų gimnazijos mišrus choras.

Chorui „Atžalynas“ nuo 1999 m. vadovauja „Ąžuolyno“ gimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Dalia Pilipavičienė. Kolektyvas nuolat aktyviai dalyvauja įvairiuose mokyklos, miesto ir respublikos renginiuose, dainų šventėse. Ne kartą koncertuota Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje, dalyvauta Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, sakralinės muzikos festivaliuose „Iš širdies į širdį“. Dainuota Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje kartu su vargonininku Bernardu Vasiliausku, džiazo festivalyje, „Žaismingos muzikos“ edukaciniame projekte, 2015 m. – projekte „Ilgiausias Lietuvos istorijoje vaikų chorų koncertas“ Vilniuje, III respublikiniame mokyklų chorų festivalyje „Chorų šventė“. Vaikų ir jaunimo chorų festivalyje-konkurse „Mes – Lietuvos vaikai“ 2001 ir 2008 m. laimėta I vieta.

Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mišrių chorų konkurse „Dainuok ir keliauk“ choras nuolat laimi prizines vietas: 2004 m. – antrąją, 2009 m. – trečiąją ir net 5 kartus – I vietą (2001, 2005, 2010, 2013, 2016). Šių laimėjimų dėka aplankė Paryžių, Prahą, Vieną , Budapeštą, Taliną, Panemunės pilis, koncertavo Vengrijos sostinės šv. Mykolo (Szt. Mihaly) katedroje.

Turbūt ne veltui šiemet choras apdovanojamas „Aukso paukšte“. Todėl visus prijaučiančius chorinei muzikai maloniai kviečiame į Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos nominacijos „Aukso paukštė“  įteikimą-geriausiam vaikų arba jaunimo (moksleivių) chorui ir vadovui laureatui- Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos chorui „Atžalynas“ ir jo vadovei Daliai Pilipavičienei. Šventinis koncertas vyks balandžio 22 d. 18.00 val. Klaipėdos universiteto Menų akademijos koncertų salėje (K.Donelaičio g.4).

Diana Jakubauskienė,  Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos muzikos mokytoja metodininkė, choro „Atžalynas“ chormeisterė

Išlaikome gražią Velykų tradiciją ir su „Ąžuolyno“ gimnazijos I – IV klasių mokiniais, bendradarbiaudami su Klaipėdos „Raudonuoju Kryžiumi“, vadovaujami mokytojų G. Overlingienės ir L. Inčerauskaitės, lankome senelius. Mokiniai po tradicinės pavasarinės „Maisto banko“ akcijos gavę paaukotus maisto produktus iš „Raudonojo Kryžiaus“ dalino nepasiturintiems vyresniojo amžiaus žmonėms. Mokiniai taip pat padarė rankų darbo velykinius sveikinimus su šiltais ir gražiais pavasariniais palinkėjimais, padėjo seneliams bent trumpam jaustis mažiau vienišiems ir praskaidrino dieną pokalbiais, mažomis staigmenomis ir nuoširdžiu dėmesiu.

Taip pat pirmą kartą su „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniais lankėme senelius Klaipėdos Carito namuose. Mokiniai džiugino senelius savo nuoširdžiais pasakojimais, istorijomis, eilėraščiais, dainomis ir rankų darbo dovanėlėmis. Buvo labai miela ir įdomu susipažinti su vyresnio amžiaus žmonėmis ir išgirsti jų istorijas. Viena močiutė yra buvusi kanklių mokytoja, dalinosi savo maloniais prisiminimais apie darbą, mokinius, keliones ir patirtis. Senelis pasakojo apie savo mėgstamą klasikinę muziką ir mes kartu su juo klausėmės klasikinių kūrinių. Dalinomės savo pasakojimais vieni su kitais ir prasmingai leidome laiką.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie kartu lankėte vienišus senelius, nelikote abejingi šiai kasmetinei tradicijai.

Laura Inčerauskaitė, etikos mokytoja

Pastaraisiais metais vis populiarėja noras švęsti šventes kitaip. Siekiama kaip nors išsiskirti iš minios, keičiant senas tradicijas ar įpročius. Tikriausiai sovietmečiu niekas nerengdavo intelektualių viktorinų ir protų mūšių , kad paminėtų svarbias datas, tokias kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Akivaizdu, nes pastaroji šventė išvis neegzistavo. Na, laikai pasikeitė ir dabar tai vyksta. Mūsų „Ąžuolyno“ gimnazijoje kaip tik taip ir buvo paminėta Kovo 11-oji. I ir II  klasių mokiniai varžėsi tarpusavyje, kurios klasės komanda geriausiai išmano mūsų tėvynės istoriją ir geografiją. Kova buvo smagi,  nors ir įtempta. Laikas nebuvo praleistas veltui, nuobodulio nė viename veide nesimatė nė kruopelytės. Galiausiai rezultatai parodė, kad labiausiai savo šalį myli ir ja domisi 2b klasė. Sveikinu juos dar kartelį ir linkiu toliau tobulinti žinias. O kitus mokinius, tarp jų ir save, skatinu daugiau susipažinti su mūsų mylimo krašto didžia istorija, nuostabia gamta ir įdomia geografija. Neturėčiau pamiršti ir mokytojų: A. Nemickienės, D. Tarnienės ir R. Norvaišo, skyrusių savo brangų laiką ir energiją. Dėkoju jiems už tai.

Goda Skiotytė, 2d

Šių mokslo metų I semestrą I ir II klasių mokiniai pabaigė kiek kitaip nei visada.  Kiekvienos klasės sudarytos komandos 7-ąją pamoką iškeitė į Sausio 15-ajai paminėti skirtą istorijos viktoriną, kurioje galėjo patikrinti savo žinias apie gimtojo miesto istoriją bei Sausio 15-osios sukilimą. Protų mūšį vedė ir užduotis rengė D.Puzinas (IV a). Nors II klasių mokiniai ilgiau trina mokyklos suolus istorijos pamokose, I neatsiliko ir parodė, jog taip pat daug išmano apie savo kraštą. Viktoriną sudarė III turai: I ture mokiniai turėjo prisiminti svarbias Klaipėdos krašto asmenybes, II ir III ture reikėjo prisiminti svarbiausius faktus, datas, paneigti ar patvirtinti pateiktus teiginius. Po greitai prabėgusios pamokos paaiškėjo geriausiai savo kraštą žinančios klasės. Garbingas vietas vertintojų komisijos, kurią sudarė pavaduotoja V.Valaitienė, istorijos mokytojos D.Tarnienė, A.Nemickienė, mokiniai H.Gudavičius (3b), J.Mačiulis (3b), L.Vaigauskas (3b), nuomone, užėmė 2d (III vieta), 1b (II vieta) ir 2e (I vieta) klasių mokiniai. Viktorinos laimėtojams ir organizatoriams buvo įteikta po ,,Iliustruotasis mokslas“ numerį, I vietos nugalėtojai gavo kvietimą  į Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje rengiamą protų mūšį ,,Istorijos detektyvai“.  Ši viktorina buvo puikus pasiruošimas mokiniams, dalyvaujantiems mokyklinėje istorijos olimpiados atrankoje, nes šiemet olimpiada bus kaip tik Mažosios Lietuvos istorijos tema.

Emilija Šlajūtė, 2e