Archive for category Kūrybiniai darbai

Sustokime bent akimirkai

Posted by on Antradienis, 11 spalio, 2016

1.XXI amžiaus žmonių problema – rutina. Bet ne tai, kad ji yra, bet kas būna, kai jos nėra. Kitaip mes nė nemokame gyventi. Rytas su kava, darbas/mokykla/universitetas, šiek tiek kitos veiklos, namai. Ir taip kiekvieną dieną. Patys prisikuriame ir gyvename tarp daug taisyklių. Darbotvarkių. Normų. Nerandame laiko niekam: knygai, piešimui ar kitiems pomėgiams, brangiems žmonėms ar net sau. Tikras pasilepinimas yra veido kaukė, vonia ar net nagų lakavimas. Prabanga iškepti ką nors skanaus ir palepinti artimuosius. Neturime laiko!  Bet nesusimąstome, kad laikas nėra niekieno nuosavybė. Kaip jis gali kam nors priklausyti!  Tačiau gyvename taip, lyg gyventume amžinai, nepagalvojame apie akimirkos trapumą. Vieną akimirksnį mes čia, „apsikrovę“ neaišku kuo, kitą – niekada nežinai, kur jis nuves. Kaip svarbu nepamiršti, kad viskas laikina, kaip mes per mažai skiriame laiko sau, mylimiems žmonėms. Niekada negali žinoti, koks pašnekesys, pokalbis bus paskutinis. Mes per daug būname įsitempę, įniršę, todėl prisikaupusį pyktį išliejame patiems brangiausiems. Tačiau, jei kada susimąstytume, kad tai gali būti paskutiniai žodžiai, vargu ar skaudintume, įžeidinėtume, gyventume taip, kaip iš tiesų gyvename. Tačiau realybė paprasta ir žudanti – viską žinome, nieko nekeisime (panašiai su alkoholiu arba cigaretėm – visi žino, kad blogai, tačiau niekas neatsisako). Gyventi šia diena ir nors kartą negalvoti apie pasekmes reikia sugebėti (neretai tokius vadiname bepročiais). Neturime laiko džiaugtis gyvenimu. Visada kažko siekiame. 1Tikslai, svajonės. Bet pasiekiame, atsibosta, susigalvojame naujų. Vis kažko norime. Bet niekada nedėkojame. O reikėtų. Sustoti ir padėkoti (patys svarbiausi žodžiai yra „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“, kone retenybė, nykstantis dalykas, nebent norime kam nors įsiteikti). Padėkoti draugams, kad jie skiria laiko, kuris yra pats brangiausias vertės matas, – jo  gyvenime negalima susigrąžinti. Padėkoti Dievui už tai, kad turim tuos brangius žmones, į kuriuos galime atsiremti, kad pagaliau mes matome, girdime, galime mąstyti ir nesėdime invalido vežimėlyje. Galime kalbėti… Mes iš viso jaučiamės visagaliai, kai ko nors iš mūsų neatima. Tarsi visos negandos NEGALI atsitikti mums ir visą gyvenimą mus aplenks. O jei kas atsitinka – na kodėl būtent man?! Ir tada savanaudiškai pagalvojame, kad tai galėjo atsitikti kitam. Bet svarbiausia suprasti, jog viskas, ko trūksta mūsų gyvenime, yra supratimas, kad mums nieko iš tikrųjų netrūksta.

Gabrielė

 

„Žodis – galingiausias ginklas“

Posted by on Pirmadienis, 16 gegužės, 2016

Taip? Ne? Žodžiai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes jais išsakome savo jausmus ir mintis, nors kartais taip sunku ištarti net vieną žodį: atsiprašau, ačiū… Manau, kad fizinis skausmas niekada neprilygs psichologiniam, o žodis – aštriausia strėlė, kuri visada pataiko į taikinį – širdį-  ir silpniausią vietą – jausmus. Tai – galingiausias ginklas ir niekas to nepaneigs, bet kartais ir gerąja prasme, pvz.: spaudos draudimo laikotarpiu, jeigu ne lietuviškas žodis, užrašytas juodu ant balto, lietuviai, kaip tauta, tikriausiai būtų išnykusi: Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti,/Kas iš gyvenimo, jei gailiesi galėjęs gimti,/Žodis – niekas, jeigu pilkas,/ Kas iš tavęs, jeigu silpnas.“

 Žodžiai yra žmonių stiprybė, sistema taip valdo visuomenę, o ji priešinasi ir kovoja tokiu pat būdu. Kaip sakoma: „Geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant“, svarbiausia- kovoti savo žodžiais už teisybę ir įrodyti, kad buvo verta, negu būti tuo debesiu, skriejančiu pavėjui be lietaus ir išnykti be ženklo, jog kažkada egzistavai. Yra viena pamokanti istorija. Jaunas vyras keliavo pėsčiomis ir dviračiu po Afriką, aplankydavo kaimą po kaimo ir meldėsi už žmones dėl jų gyvenimo. Nebuvo beveik jokio atsako. Po maždaug 18 mėnesių jis susirgo nepagydoma liga ir mirė. Jo draugams, misionieriams, besiruošiant laidotuvėms, į tą vietą pradėjo plūsti čiabuviai. Apstulbę misionieriai klausė: „Kodėl jam gyvam esant jūs nenorėjote jo klausyti, o dabar, kai jis mirė, jūs plūstate į jo laidotuves?“ Vietiniai gyventojai paaiškino: „Matote, tai, kad jis buvo pasirengęs ne tik gyventi, bet ir mirti dėl žodžių, kuriuos kalbėjo, įtikino mus, jog tie žodžiai yra tikri <…>“. Štai tikroji žodžio galia.

Kaip veiksmas ir atoveiksmis yra kita žodžio pusė, tamsioji. Vienu žodžiu galima sugriauti viską, ką kažkas ilgai statė, užgesinti taip sunkiai uždegtą šviesą. Kartais juk tik reikia įsiklausyti, suprasti, o ne berti bereikšmius žodžius. Vienas sako, o kitas neteisingai interpretuoja.  Jeigu žmonės šnekasi skirtingomis kalbomis, tokių galimybių dar padaugėja. Pavyzdžiui, persų kalboje  žodis „kompromisas“ neturi anglų kalbai būdingos teigiamos pusės „tarpinis abi puses tenkinantis sprendimas“, bet tik neigiamą prasmę: „Mūsų garbė buvo pastatyta į pavojų“. Panašiai ir su žodžiu „tarpininkas“, kuris reiškia, kad jo įsikišimas yra nepageidaujamas. 1980 m. JT Generalinis Sekretorius nuvyko į Iraną siekdamas išlaisvinti amerikiečių įkaitus. Šios pastangos buvo atmestos Irano radijui ir televizijai transliavus jo žodžius: „Atvykau čia kaip tarpininkas ieškodamas kompromiso.“ Reikia stengtis suprasti kitus, nors ir kaip bebūtų sunku.

Žodžiais mes prisiekiame ir pažadame  sunkiausiomis ir gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Atkeršyti ir sunaikinti, mylėti ir padėti… Deja, dažniausiai gražūs pažadai kažkur pranyksta, lieka tik skaudūs, kažkada daug vilties teikę žodžiai, kuriuos norėjosi sugauti ir niekada nepaleisti. Begalybė… Begalybė žodžių, turinčių ir neturinčių prasmės, bet niekada neišsakančių  to, ko nori. Vienas… Du… Trys… Taip, ne, gal, bet, kai, jei, brangi, svarbi, pikta, tobula, liūdna, kažkas, niekas – VISKAS… Žmonės parašo knygas, o aš? Aš galiu parašyti tik 500 žodžių, kažkam lemiančių kelią į sėkmę, kažkam paguodos, kažkam meilės, kažkam vilties, kažkam žinių, kažkam bereikšmių kelių minučių… Todėl gal tiesiog einu suvalgysiu saldainių, juk jie iškalbingesni už tūkstančius žodžių.

Kamilė Butkevičiūtė, 3e

Pasaulis visai kaip Aš

Posted by on Antradienis, 26 balandžio, 2016

Rašinio konkursas „Socialinis jautrumas – aktyvios ir subalansuotos visuomenės tiltas“

 

Sveiki, mano vardas Aš. Gimiau ir užaugau Tobulajame Mieste. Esu kitokia, bent jau tokia buvau. Nevaldau kojų, visos savo apatinės kūno dalies. Norėčiau jums papasakoti savo istoriją, kaip iš kitokios tapau tokia. Tokia, kaip visi.

Tobulajame Mieste viskas yra nepriekaištinga. Gatvėse nematyti šiukšlių, elgetų. Visi gyventojai dirba, turi pakankamai pinigų, neliko bado, neprievalgio, socialinės atskirties. „Liberté, égalité, fraternité“. Jokių problemų. Čia aš ir mano dvynė sesuo Ji gimėme ir užaugome. Taip, turiu dvynę. Mudvi – Aš ir Ji – augome gražioje šeimoje, patyrėme laimingą vaikystę. Tėvai mus labai mylėjo. Mes buvome tobulos dukterys, vertos tos meilės. Puikiai sutariau su Ja. Kaip kitaip, juk Ji yra mano dalelė. Viską darėme kartu: valgėme, miegojome, žaidėme, mokėmės vaikščioti, kalbėti ir bendrauti. Gyvenimas buvo tobulas iki vieno netobulo atsitikimo.

Tuomet man buvo vienuolika metų. Nelaimingai susižeidžiau nugarą. Paprastai Tobulojo Miesto ligoninės gydytojai išgydo bet kokią ligą, žaizdą, ydą ar kūno netobulumą. Bet mano atveju kažkas nutiko (man taip niekas ir nepaaiškino kas) ir dėl to netekau gebėjimo valdyti kojų. Visus ištiko šokas. Panašūs dalykai Tobulajame Mieste nenutinka. Niekas nežinojo, kaip elgtis. Pirmosiomis savaitėmis nesikėliau iš lovos, tik prireikus Tėtis nunešdavo mane į tualetą. Taip leidau laiką iki tol, kol mano tobulasis Tėtis sugalvojo pritaisyti ratukus prie kėdės kojų ir taip stumdyti mane atsisėdusią. Kėdė ant ratukų pagyvino mano netikėtai invalide tapusios  gyvenimą.

Nevaldydama kojų, praradau labai daug. Net namuose visur buvo pilna kliūčių: daiktai, spintelės, per siauri tarpai tarp baldų pravažiuoti kėdei. Visas pasaulis tarsi susitraukė į porą kambarių pirmajame namo aukšte. Viršutiniai aukštai, kiemas, mašina, laukas – viskas tiesiog fiziškai nepasiekiama. Didžiausia pramoga būdavo, kai tėtis nunešdavo mane į mūsų automobilį, pasodindavo ir veždavo pasivažinėti be tikslo. Buvimas automobilyje, žvelgimas pro langą ir važiavimas į niekur man reiškė labai daug, nes tik taip ištrūkdavau į lauką. Mokykla tapo lyg visai kita planeta. Ateidavo kelios mokytojos į namus, galėjau bent šiek tiek pasimokyti. Be šių žmonių pradžioje dar ateidavo aplankyti buvę draugai, tačiau greitai ir jie nebesirodė. Net geriausia draugė mane paliko. Žmonėms paprasčiausiai buvo per sunku matyti tokią netobulą mergaitę. Mane visados palaikė tik mano šeima: Mama, Tėtis ir Ji. Iš Jos jaučiau stipriausią paramą, nes ji manęs nevertino kaip kitokios. Aš nebenorėjau matyti kitų žmonių, nes iš jų tik ir jausdavau sklindantį gailestį, nejaukumo ir nežinojimo kur dėtis jausmą.

Tad taip slinko mano dienos: vienodai ir nuobodžiai. Vienintelis geras dalykas, išlikęs iš praeities, buvo santykiai su Ja. Mano mielosios dvynės elgesys su manimi po nelaimės nepasikeitė, dėl to esu jai ypač dėkinga. Pokalbiai, laiko leidimas kartu palaikė mane labiau nei bet kokios tėvų kalbos apie gydymą ar naujus vaistus. Tačiau kartais matydama, kaip Ji išeina į mokyklą ar susitikti su draugais, ruošiasi važiuoti į ekskursiją arba su tėvais iki parduotuvės, imdavau jaustis keistai. Sukildavo tokia negerumo emocija, persmelkdavo pavydas, pagieža. Tokiomis akimirkomis savęs ir Dievo klausdavau, kodėl mane taip nubaudė, uždarė į narvu virtusius namus, o mano kita dalelė sesuo gyvena nuostabų, laimės kupiną gyvenimą. Negalėjau suprasti šios neteisybės. Jausdavausi nuskriausta iki sielos gelmių.

Taip bėgo metai. Pasaulis aplink mane keitėsi: Ji suaugo ir subrendo, Tėčio ir Mamos veiduose taip pat matėsi prabėgusio laiko pėdsakai. O aš toliau sėdėjau toje pačioje kėdėje su ratukais, kurią kadaise sumeistravo Tėtukas. Tuštuma mano sieloje plėtėsi taip pat greitai, kaip bėgo laikas. Nebeturėjau kuo džiaugtis. Jos gyvenimas man atrodė tobulas, tad stebėjimas iš šono mane varė dar labiau į neviltį. Mačiau, kaip keitėsi Jos išvaizda, stilius, mąstymas, Ji dalijosi pirmojo bučinio, pirmųjų santykių malonumais ir patirtimis, kurie prilygo svajonei. Supratau, kad man nelemta tai patirti. Aplinkoje, nepritaikytoje mano būsenai, neturėjau vietos. Laikui bėgant susitaikiau su šia mintimi ir tiesiog stengiausi džiaugtis kartu su seseria.

Tada atėjo akimirka, kai Ji turėjo išvykti mokytis toliau, į universitetą. Kaip manot, ar labai aš džiaugiausi? Mane draskė dvejopi jausmai: lyg ir buvau laiminga dėl sesers sėkmės, bet taip pat negalėjau atsikratyti begalinės nevilties ir pagiežos. Ak, kaip verkiau naktį prieš jai išvykstant. Ašaromis išsiveržė visus metus laikytos neigiamos emocijos: neviltis, panieka sau ir kitiems, savigrauža bei neatsakyti klausimai. Jos išvykimo rytą stengiausi išspausti bent nedidelę šypsenėlę. Visa šeima matė liūdesį mano akyse. Ir tada Ji pasakė žodžius, pakeitusius mano gyvenimą iš pagrindų. Ji tarė: „Aš radau tokių žinių apie Svajonių Miestą. Pagal informaciją internete, tame mieste visi randa tai, ko ieško. Pamaniau, gal tau reikėtų ten nuvykti. Gal jų gydytojai žino būdą, kaip tau padėti.“ Pradžioje sureagavau skeptiškai. Kaip aš galėjau išvis ten nusigauti? Iki artimiausios parduotuvės nueiti negaliu, nes tiesiog NEVAIKŠTAU. Tada Mama įkišo savo trigrašį: „Dukrele, manau, tai yra puiki galimybė. Tikrai. Aš su Tėčiu padarysime viską, kad tu ten galėtum nuvykti.“ Pasidaviau jų malonei. Nežinau, ko jie tikėjosi, bet kažkas mano galvoje kuždėjo, jog neverta ginčytis. Kam lemta nutikti, nutiks.

Štai taip aš atsidūriau Svajonių Mieste. Dabar čia ir gyvenu. Ši vieta yra rojus visiems. Taip, visiems iki vieno. Ir, mano tėvų apgailestavimui, jų gydytojai neišgydė manęs. Nutiko kitoks stebuklas. Pasirodo, aš nesu tokia vienintelė. Yra daugybė žmonių, kurie turi fizinių trūkumų, yra neįgalūs. Pastarasis žodis Svajonių Miesto bendruomenėje nėra įžeidimas, tai yra tiesiog faktas, pavadinimas. Visas miestas yra pritaikytas ypatingiems žmonėms. Šaligatviai ir gatvės pritaikytos neįgaliųjų vežimėliams, kiekviename pastate įrengti platūs koridoriai, tarpduriai, liftai. Įvairūs prietaisai ir kiti daiktai pagaminti taip, kad jais galėtų naudotis ir aklieji, ir fizinių negalių turintys asmenys, ir kurčnebyliai. Nepamirštas nė vienas asmuo. Štai tikrasis šio miesto tobulumas. Aš čia pasijutau sava, tokia kaip visi. Tarp gyventojų vyrauja taika, harmonija, sutarimas, tolerancija ir draugystė. Argi ne laimė gyventi tokioje nuostabioje vietoje? Natūralu, jog nebenorėjau grįžti namo. Pagaliau pasijaučiau lyg namuose. Ne fiziniuose namuose, o dvasiniuose, kuriuose esu priimta tokia, kokia esu.

Štai tokia mano istorija. Svajonių Mieste susipažinau su įdomiais žmonėmis, sužinojau netikėčiausių istorijų, dar sudėtingesnių nei manoji. Ir tada supratau, jog kiekvienas gali rasti savo vietą po saule. Savo tobulą erdvę, skirtą tik jam. Aš tokią radau.

„Carpe diem“

Posted by on Pirmadienis, 1 vasario, 2016

YPo3cWtfANGyvenimas. Jis kvapą gniaužiantis. Kartais iš džiaugsmo, o kartais iš skausmo… Jis mums suteiktas vienintelis, vienintelė galimybė padaryti taip, kad didžiuotumeisi, kad būtum laimingas, mylėtum, juoktumeisi, verktum, galvotum ir elgtumeisi spontaniškai! Čia gyvenimas! Nesurežisuosi jo, neparinksi gerų ar blogų aktorių, neturi ko kaltinti, nebent save. O kartais iš tiesų juk taip norisi, kad kažkas nuspręstų ir sugalvotų viską, dėl ko abejoji, dėl ko rizikuoji. Norisi, kad viskas būtų tobula. Ir pabaiga būtų tobula: „Jie gyveno ilgai ir laimingai“. Bet čia ne pasaka, čia gyvenimas. Tik tau nuspręsti, ilgai ar trumpai, laimingai ar liūdnai. Kurk, klysk, svajok, o svarbiausia GYVENK!

                                                                                                            Kamilė Butkevičiūtė, 3e

Tikėti ir neklausti

Posted by on Trečiadienis, 20 sausio, 2016

Ledu sukaustytos kojos velka mano kūną per apnuogintą, achromatinį miškų pasaulį, kurio niūrios dvasios tyliai šnabždas vėjuose apie praeitį, dabartį ir ateitį. Tik Selenė, jojanti per dangų, dar nušviečia nūdieną sidabriniu tviskesiu anų dienų. Priešais iš merdinčios Balanidės gilių žaizdų sruvena kraujo upės, garuojančios kalte, pagieža ir neapykanta, o jos aklos, gęstančios akys lyg paguodą sielai siunčia veidrodinę viziją, ištapytą brutaliais vaizdais. Štai nakties šešėly pasislėpę koptai tempia nekaltą moterį Caeserium link, kur kriauklėmis nuplėšę drabužius jai gyvai išdrasko odą, o vėliau  sukapotas galūnes degina liepsnų kaitroje. Griūna senųjų šventyklų pamatai, o bibliotekų knygos, pergamentai, įamžinę mintis didžių žmonių,  tirpsta ugnyje it vaškinės žvakės. Vieno dievo veidas keičiamas kitu, žmonijos kultūra paskęsta amžių tamsioje ūkanoje, už juodų abitų žviegia kūdikis, traukiamas iš motinos saugių įsčių. Ar išties jis paliestas nuodėmės ab incunabilis? Stabą keičia žvaigždė, ją – kryžius, jį – pusmėnulis arba atvirkščiai. Alkai, ąžuolai, žalčiai – visi jie, paliesti įniršio, akyse pradingsta, o jų vietoje išdygsta kryžiaus sėklos. Iš kalaviju perkirstų gyslų nepaliaujamai teka kraujas, kuris užlieja žemę ir orą persmelkia geležimi. Flagelantai, tikėdami, kad sustabdys Europoje siaučiantį marą, plakasi rimbais vis smarkiau ir smarkiau. Ant inkvizitorių laužų dega gausus būrys moterų, o tarp jų ir drąsioji Žana d‘Ark. Čekų dvasios tėvas Janas Husas, bandydamas šias blogio šaknis išrauti kaip V. Šekspyro Hamletas, taip pat sudeginamas. Aplink girdžiu vyrų ir moterų šauksmus, aimanas, raudas. O kažkur saugiose menėse šypsosi dominikonai ir kiti, laimingas Johanas Tecelis vis kartoja miniai: „Vos dėžutėj pinigai suskambės, siela iškart iš skaistyklos išskries.“ Aplink auksas, kraujas, liepsnos  ir valdžia – ar tikrai šventam tikėjimui dar gali likti vietos? Dar viena atverta Pandoros skrynia…

Tokie regėjimai lyg kokią Kasandrą mane aplanko gana dažnai, ypač kai akis ir ausis pasiekia  žinios apie kataklizmus iš Artimųjų Rytų. Jau geriau egzistuoti be šių gebėjimų, kad nereikėtų žinoti tokių baisių žmonijos nuopuolių, širdies kankinti dėl mirčių ir justitia nebuvimo. Nėra didesnės šventvagystės už religijos pavertimą politine priemone. Toks tikėjimas patampa tikrų tikriausia diktatūra, pasireiškiančia necivilizuotu žvėriškumu, norinčiu daugiau valdžios, turtų ir kitų materijos gėrybių. Religiniai fanatikai-žvėrys, nešantys šventą žodį igni et ferro,  tik paliudija savo tikybos sakralumo fiktyvumą. Tokių  pavyzdžių  pasaulyje gausu, bet liūdniausia tai, kad žmonija nepasimokė iš istorijos ir nusprendė  gėdingas klaidas uždangstyti ar pamiršti. Šis pasirinkimas žmones sugrąžino vėl prie tų pačių klaidų. Gal tai ir  į naudą mums, nes repetitio est mater studiorum! Visgi gal ir nereikėtų jų kartoti, jei dažniau savęs paklaustumėme, ką mes tikime: ar gailestingus, žmogų gerumo mokančius, taiką propaguojančius dievus; ar karą, žudynes sėjančias dievybes, kuriomis prisidengusios žmogiškos būtybės siekia egoistinių tikslų. Ar mes tikime esant aukščiausią gėrį, ar vilką po avelės kailiniais? Tikriausiai visą sakralinę idilę sunaikina asmenys, kurie, naudodamiesi naivių žmonių tikėjimu, lobsta, vadovauja,  skandina kraujyje maištaujančius ir visas šias nuodėmes slepia po Apatės mantija. Mes pavirstame vergais tikybos savo, o šventumas, ką tikime, apdergiamas purvu. Taip skaudu matyti vėl pasaulyje suvešėjusį religinį vandalizmą. Po hidžabu pasislėpę gyvuliai Mosule sunaikino Babilono kultūros zenitą  menančias šedu statulas, X amžių siekiančią Šv. Jurgio vienuolyno bažnyčią, krikščionių kapines, šiitų mauzoliejus, sudegino senovinius rankraščius, suniokojo Hatros ir Nimrudo miestus. Šimtai jazidizmą išpažįstančių nekaltų moterų ir mergaičių paversta vergėmis, prievartaujama, žudoma. Argi dievams reikalinga ši chaotiška destrukcija? Toks didis blogis yra aklai tikėti ir neklausti arba kitaip vergauti religijai,  patapusiai įrankiu valdyti kvailai miniai. Dažniau paklauskime savęs, ką mes tikime, ir neužmirškime jau padarytų klaidų, kad nereikėtų jų taisyti ateities kartoms in saecula saeculorum.

Sniego samanų paklotė tirpsta ir staiga išnyra marmuro korintinės kolonos, baltas kupolas. Ar aš Akademo giraitėje? Ar aš Rojuje? Ne, tai Paryžiaus Panteonas. Žanas Žakas Ruso  tyliai beria žodžius man į ausį: „Visa tai, kas ardo visuomeninę vienybę, neturi vertės; visos institucijos, kurios stato žmogų prieštaravimam su pačiu savimi, neturi vertės.“ Dūžta veidrodis į šipulius. Ar bandau sujungti tas šukes į bendrą visumą, betgi veltui… Aš tik paprastas žmogus. Garuoja kraujo lašas okeane. Ratas sukasi toliau.

Julius Dinapas, 4 c