Archive for category Interviu su įdomiais žmonėmis

Kodėl mūsų protėviai piešė suodžiais ir kodėl rašytojai rašo?

Posted by on Ketvirtadienis, 3 gruodžio, 2015

20151106_104932   – Kiek iš jūsų šiuo metu su savimi turi savo išmanųjį telefoną? Kiek jūsų vakar bendravo su draugais facebooke?

Salėje kyla rankos.

– O kiek iš jūsų vakar skaitė grožinę literatūrą? Neprograminę….

Tokiais klausimais Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos moksleivius provokavo satyrikas Jurgis Gimberis kartu su poetu, prozininku Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu. Nuskambėjus paskutiniam klausimui: „Kiek iš tų rašytojų, kuriuos paskutiniu metu skaitėte, buvo lietuviai?“ – pakilusių rankų liko vos kelios.

„Basos kojos aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn“, – taip skambėjo savo kūryba besidalinančio Vidmanto Kiaušo-Elmiškio eilės, ne vieną salėje privertusios nusišypsoti. Taigi taip buvo pradėtas „Novelės rudens“ maratono renginys „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kur atvykę rašytojai siekė skleisti lietuviškos literatūros pažinimą jaunimo aplinkoje.

„Jei galima rinktis rašytojo gyvenimą, retas kuris jį renkasi“, – savo kalbą pradeda Jurgis Gimberis. Klausdamas, kodėl vis tiek atsiranda žmonių, tokį gyvenimą pasirenkančių, rašytojas pagrindine priežastimi įvardina būtinybę kažką pasakyti. Tačiau kiek šyptelėjęs pride20151106_110027da, jog labiausiai juk apsimoka dirbti vertėjo darbą. Ne paslaptis, jog ir pats rašytojas ne tik rašo savo tekstus, bet ir verčia iš rusų kalbos į lietuvių kalbą. Apie rašytojo dalią šnekėdamas taip pat pamini, jog tai, kas parašyta autoriaus, nėra visai tai, ką mes matome gyvenime. Rašytojas20151106_110017 gali rašyti apie nesamus dalykus, rašyti taip, kaip nėra, tačiau galėtų būti.

Atsidūręs mokykloje, J. Gimberis pasidalina įžvalga, jog negalintis vaikų mokyti, mat pats kalbėti taisyklingai nemoka. Kas yra didžiosios taisyklingos kalbos sklaida? Inkvizicija. Rašytojas savo tekstuose pašiepia pastarąją mintį savo personažo Deivydėlio priekaištavimais dėl netaisyklingos mamos kalbos, žaidžia žodžiais bei galbūt net lengvai šokiruoja skaitytojus: „Niekas niekam nedavė – nei šokoladinio zuikučio, nei į kepenis“, o Raudonkepuraitė drąsiai grasina vilkui parodyti, kas yra karatė.

Kodėl šis Deividėlis yra toks, koks yra? Anot Jurgio Gimberio, toks vardas kilo iš kalbų apie kalbą. Įdomu, kaip tas pats vardas skirtingose kalbose įgauna savitas formas. Mūsiškis Dovydas rusiškai skambėtų kaip David, o Anglijoje būtų vadinamas Deividu. Tačiau taip atsitiko, kad pastarųjų mada ir pas mus užplūdo, rašytojas stebisi, kaip staiga savo Dovydus pradėjome Deividais vadinti. Taigi, grįždamas prie klausimo J. Gimberis galiausiai tiesiog rėžia: „Šis vardas buvo populiarus, kai rašiau, tai ir parašiau.“

  1. Kiaušas-Elmiškis, užsimindamas apie kūrėjo galią, pamini, jog kelias iki jos yra labai vingiuotas. Jis pats studijavo elektrotechniką ir dabar net stebisi, kaip sugebėjęs išlaikyti visus aukštosios mokyklos egzaminus. Vėliau jo veiklos pakrypo kita linkme ir dirbdamas kultūros žurnalistu atvėrė sau kūrybos kelius. „Kodėl žmonės piešė žvėris suodžiais? Poreikis kurti yra kaip nešulys. Jei turi geresnį ir doresnį užsiėmimą, tai geriau daryk tai“, – į klausimą, kodėl žmogus tampa rašytoju, atsakinėjo V.Elmiškis. Kūryba dažniausiai atsiranda tada, kai skauda. Rašytojas šią lygina 20151106_112936su savotišku kunigavimu, bandymu atversti į savo tikėjimą.

Moksleiviams parūpus, ką galvoja apie kontraversiškų nuomonių susilaukiančią lietuvių rašytoją Salomėją Nėrį, J. Gimberis įvardina, jog savo laiku šį buvusi tikra poetė, tačiau papuolusi į spąstus, o vėliau gailėjusis ir atgailavusi. V.Kiaušas – Elmiškis priduria, jog kalbėdami apie tą laikmetį žmonės kitų pavardžių taip griežtai nekritikuoja, kaip S. Nėries. Kodėl? Galbūt, kad ji buvusi tikrai talentinga rašytoja, o gal paprasčiausiai todėl, nes buvo moteris. Taigi rašytojai teigia neturintys teisės smerkti ir kritikuoti. Svarbu atskirti asmenybę nuo jo kūrybos, juk Kurtas Hansenas, garsus Norvegijos rašytojas, taip pat buvo fašistinių pažiūrų, tačiau jo literatūrinio palikimo niekas nekvestionuoja.

Taip pat, tęsdamas kalbą apie programinius literatūros kūrinius, J. Gimberis prisimena, jog kai mokėsi mokykloje, neretai pats išsisukdavo nuo privalomų knygų skaitymo, pasinaudodamas chrestomatijose esančiomis santraukomis. Labiausiai patikę kūriniai – „12 kėdžių“. „Tomas Sojeris“, „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ – deja, nebuvo įtraukti į privalomąjį sąrašą. Rašytojas siūlė mokiniams nežiūrėti į mokykloje skaitomas knygas kaip į Šventą Raštą. Žinoma, neneigė, kad dalį jų yra svarbu perskaityti, tačiau tai nebūtinai yra šventa ir būtina.

Taigi, Jurgio Gimberio bei Vidmanto Kiaušo-Elmiškio apsilankymas gimnazijoje leido mokiniams išgirsti, kaip kalba ir ką nori pasakyti šiuolaikinė lietuvių literatūra. Satyriniais kūriniais išsiskiriantys rašytojai galbūt net sužadino norą domėtis šia literatūra. Kiekgi dabar pakiltų rankų, klausiant, kas praėjusį vakarą skaitė lietuvišką grožinę literatūrą?

 

                                                                                                           Audra Skuodaitė, 4c

Susipažinkite – mūsų pirmokai

Posted by on Pirmadienis, 26 spalio, 2015

Kiekvienais metais mūsų „Ąžuolyno“ bendruomenę papildo nauji pirmokai. Šie metai nėra išimtis. Tad nusprendžiau paklausinėti jų, kaip sekasi prisijungus prie mūsų mokyklos mokinių.

  1. Kaip jaučiatės čia, „Ąžuolyne“?
  2. Kokia klasėje vyrauja atmosfera? Ar jau pradėjote pažinti vienas kitą?
  3. Kas paskatino ateiti į „Ąžuolyną“?
  4. Ar buvo kokių nors lūkesčių? Ar jie pasiteisino?
  5. Kaip sekasi ruoštis pirmokų vakarui?
  6. Kaip apibūdintumėte klasę vienu žodžiu/fraze? O „Ąžuolyną“?
  7. Kaip sekasi sutarti su klasės auklėtoja?
  8. Ką lankote po pamokų? Gal pradėjote lankyti ką nors iš mokykloje siūlomų dalykų?

1A: Vega ir Sofija

1a

  1. Mums čia patinka.
  2. Visi labai draugiški, malonūs. Jau pradėjom pažinti, taip.
  3. V: Man arčiausiai namų.
    S: Tai geriausia mokykla Klaipėdoj, bent jau tokie gandai sklinda.
  4. Nebuvo, tiesiog atėjom čia.
  5. Visai neblogai.
  6. Draugiška. ‚,Ąžuolynas‘‘ – faina vieta.
  7. Amm, nelabai…
  8. V: Lankau dailės mokyklą, o mokykloje nieko.
    S: Aš irgi nieko, tik muzikos mokyklą.

1B Viktorija, Ernesta ir Enrika

1b

  1. Gerai jaučiamės.
  2. Draugiški visi, labai bendraujantys. Ir čia nėra tokių grupelių, kaip būdavo senoje mokykloje, čia visi bendrauja kartu.
  3. V: Mano mama baigė, mano sesė irgi, daug kas šeimoje baigė „Ąžuolyną“.
    Er.: Mano svajonė nuo pirmos klasės buvo.
    En.: Mano irgi.
  4. Visų pirma lūkestis buvo įstoti!
  5. Trys taškai…
  6. Visai protingi. Gera atmosfera.
  7. Labai gerai.
  8. V: Mokykloje lankau chorą, programavimą, plius dar muzikos mokyklą mieste.
    Er.: Aš čia lankau chemijos modulį, dar bandau lankyti tekstilės modulį (juokiasi), po pamokų dar lankau Raudonąjį Kryžių.
    En.: Kinų kalbą ir lengvąją atletiką.

1C – Emilė1c

  1.  „Ąžuolyne“ aš jaučiuosi gerai, nes mokiniai yra susirinkę mokytis, o ne daryti įvairias nesąmones, dauguma mokytojų geri bei atmosfera čia puiki.
  2. Labai šauni, visi draugiški, bendrauja tarpusavyje, padeda vieni kitiems.
  3. Aš norėjau mokytis ir žinojau, kad čia gausi tikrai gerą išsilavinimą.
  4. Taip, pasiteisino. (Kokie jie buvo, Emilė neatviravo.)
  5. Kaip ir sekasi, kaip ir ne. Laiko labai mažai, bet sekasi neblogai, nes visi klasėje motyvuoti, lengva kalbėtis su jais.
  6. Šauni. Labai gera mokykla.
  7. Labai gerai, labai šauni auklėtoja, visuomet pataria, padeda, išklauso.
  8. Po pamokų lankau Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą ir mokykloje pradėjau lankyti debatus.

 

1D: Žygimantas, Gabrielė ir Matas1D

  1. Puikiai.
  2. Nors konkurencija didelė, visi pakankamai draugiški.
  3. M: Tėvai privertė.
    G: Mamai patogu atvežti.
    Ž: Brolis, pusbrolis ėjo.
  4. Nebuvo.
  5. Po truputį.
  6. Viskas gerai.
  7. Tikros auklėtojos nematėm dar, o su dabartine auklėtojai tai neblogai sutariame.
  8. Mokykloje modulius lankome, mokomės.

1E: Lukrecija ir Justė

1e Neblogai, pirmos dienos atrodė nesunkios, mums patinka atmosfera, nėra taip, kaip prigąsdino. Prisiklausėme gandų, kad čia sunku, kad mokytojai labai griežti, o dabar, kai pačios atėjome, pamatėme, jog taip nėra.

  1. Visi labai draugiški, sutariame bent jau kol kas.
  2. „Ąžuolynas“ – geriausia gimnazija Klaipėdoje, dėl to.
  3. Tikėjausi, kad mokytojai bus geri, jog atmosfera bus gera, bent visi taip šnekėjo, tai viskas pasiteisino.
  4. Gerai sekasi, yra toks komandinis darbas, visi dirbame. Tikimės, kad spėsime.
  5. Triukšminga. Stipri mokykla.
  6. Gera auklėtoja, nori mus pažinti, susišnekame su ja.
  7. L: Lankau dailės mokyklą ir teatrą, žadu eiti į konsultacijas.
    J: Eisiu į debatus mokykloje, o daugiau nieko nelankau.

 

Labai dėkoju visiems pirmokams ir linkiu kuo didžiausios sėkmės!
P.S. Pirmokai buvo kalbinti prieš susipažinimo vakarą

Goda Skiotytė, 2d

 

 

Spalio 5 – diena, kuri tiek mokytojams, tiek mokiniams sukelia gerumo antplūdį

Posted by on Pirmadienis, 5 spalio, 2015

Tik atsikvėpus nuo Mokslo ir žinių dienos, mus aplanko dar viena šventė – Mokytojų diena. Kadangi mokiniams visada knieti ką nors sužinoti apie mokytojus, jų gyvenimą, taigi šia proga atsirado tokia galimybė…

Nina Matuzienė, informatikos mokytoja, buvo stropi mokinė, ypač sekėsi tikslieji mokslai, mėgo matematiką, braižybą. Nors ir mažai turėjo informatikos pamokų, mokytoja būti norėjo dėl to, nes patiko jos auklėtoja, save įsivaizdavo panašią į ją, taip pat, kaip pati pripažįsta, „buvo laikmetis, kai mokytojų profesija buvo prestižinė, tai ir paskatino mano pasirinkimą“. Paprašius prisimint ką nors linksma iš savo studijų meto, mokytoja pasakoja apie linksmas MAFI dienas, kaip juose vykdavo aukcionai „ Nusipirk egzamino įskaitą“, taip pat papasakoja apie „peliuko laidotuves“.

Vilma DulevičienėVilma Dulevičienė, lietuvių kalbos mokytoja, mokykloje, universitete daug mokėsi: „ Pirmūnė buvau ir mokykloje, ir universitete, galiu save drąsiai vadinti „zubrilka“. Taip pat mokytoja Vilma pripažįsta, kad buvo aktyvi, lyderė, mėgdavo vadovauti savo klasės draugams, ypač jos klausydavo berniukai. Mokytojos kelią pradėjo todėl, kad tai buvo tikras pašaukimas. Beje, giminėje labai daug mokytojų: ir mama, ir močiutė, ir tetos, tačiau jokiu būdu tai nebuvo tėvų įtaka padarytas sprendimas.

A-D Stasė PancerovaStasė Pancerova – kūno kultūros mokytoja, buvo ir stropi, ir gabi muzikai, dailei, sportui, todėl tik „paskutinę minutę“ nusprendė eiti šiuo keliu. Neapsiriko, grupėje sutiko ir savo vyrą Grigorijų Pancerovą, su kuriuo kartu visur – ir į darbą, ir namo. Prisiminusi mokyklą, mokytoja jokiu būdu neprisimena to kaip labai sunkaus darbo: „Buvo visko: ir iš choro kartais bėgdavome, ir šiaip mokytojai pykdavo, kai išeidavome iš pamokų dėl sporto, bet buvo linksma kaip ir visiems jauniems žmonėms, tada buvo mūsų laikas, dabar jūsų“.

Raimonda DargevičienėRaimonda Dargevičienė, chemijos mokytoja, taip pat buvo darbšti, stropi, motyvuota, rami mergaitė. Mokėsi „rinktinėje klasėje“, kurioje visada vyravo susikaupimas ir tyla. Mokytojos keliu patraukė, nes labai mėgo bendrauti su jaunais žmonėmis, jiems padėti, taip pat patiko chemijos dalyko paslaptys. Ir kitiems patartų rinktis mokytojo profesiją, jei yra gabūs, be abejo, darbštūs, nes mūsų visuomenėje trūksta gerų mokytojų, kurių pamokos būtų ir naudingos, ir įdomios, įtraukiančios. Ąžuolyniečiams linki daugiau entuziazmo, optimizmo pamokose.

11039873_10203437514835501_1585965021443541641_nInga Mickevičienė, anglų kalbos mokytoja, gali pasigirti ir būti pavyzdžiu kitiems dėl savo lankomumo mokykloje – nepraleido nė vienos pamokos ne dėl ligos, buvo darbšti ir tikrai daug mokėsi (baigė sidabro medaliu)! Taip pat mūsų mokyklos mokytoja nebuvo pilka pelytė (kaip dabartinis jaunimas pasakytų, žmogus, neturintis gyvenimo), visada buvo aktyvi, dalyvavo įvairioje veikloje, žodžiu, spėdavo visur ir viską, net kartais ir į muštynes įsiveldavo. Būdavo lyderė, vienąkart per muzikos pamoką suplanavo „planą chuliganą“ – susitarė, kad kai ji duos ženklą, visi tarsi nukris ant suolų ir mokytojai papokštaus. Tapo mokytoja, nes labai mėgo anglų kalbą, norėjo tapti gide, bet tiesiog įstojo ir dabar džiaugiasi bei niekur kitur savęs nebeįsivaizduoja ir negalėtų dirbti kito darbo.

Ačiū jums, mokytojai, už jūsų atsidavimą, rūpinimąsi, sunkų darbą, už „pagalbą valgyti karčias mokslo šaknis“. Ačiū už gyvenimo pagrindų patiesimą ir norą, kad mes būtume protingi, geri ir visapusiškai išsilavinę žmonės.

Mokytojas kalbino Gabrielė Bračkutė,3e

„Tiesiog labai myliu matematiką…“

Posted by on Ketvirtadienis, 30 balandžio, 2015

Roma PetrosieneKadangi šių mokslo metų pradžioje „Ąžuolyno“ gimnaziją paliko puikus mokytojas ir klasės vadovas Edmundas Kvederis, 2e klasėje įvyko keletas pokyčių… Vienas iš jų buvo toks, jog mes gavome naują klasės vadovę, puikią matematikę, įdomią bei mielą asmenybę – Romą Petrošienę. Štai todėl ir nusprenžiau paklausinėti jos keleto mane dominančių dalykų.

  • Apibūdinkite save 3 – 5 žodžiais.
  • Manau, esu pareiginga, geranoriška, mylinti žmones ir labai mylinti savo šeimą.
  • Kodėl pasirinkote būtent matematiką? Kas paskatino tai padaryti?
  • Veikiausiai mane paskatino buvę mokytojai. Labiausiai man tuomet patiko fizika. Vis dėlto su matematikos mokytojais mokykloje taip nepasisekė. Daugelį dalykų išmokau pati. Reikėjo įdėti daug darbo, pastangų ir užsispyrimo, tačiau man tai vis tiek labai patiko. Turbūt paveldėjau polinkį į matematiką iš mamos.
  • Ko, Jūsų manymu, be sugebėjimo skaičiuoti, išmoko matematika?
  • Žinoma, loginio mąstymo! Proto mankšta – tai didžiausia matematikos nauda.
  • Kokia buvote mokinė?
  • Na, nieko ypatingo papasakoti negaliu (juokiasi). Buvau nedrąsi, rami, pirmūnė… Tačiau netradicinė. Dalyvaudavau ir įvairiuose sporto renginiuose bei varžybose, atstovaudavau mokyklai skirtingose rungtyse. Buvau pirmūnė ir per kūno kultūros pamokas (juokiasi).
  • Ar buvo mokykloje dalykų, kurie Jums nesisekė?
  • Ne (juokiasi). Tikrai turėjau užsispyrimo.
  • Ar be matematinio talento turite dar kokių nors užslėptų gabumų?
  • Na, pirmiausia, tai nemanyčiau, jog turiu matematinį talentą. Tiesiog labai myliu matematiką. Net kai turiu laisvo laiko, mėgstu pasiimti uždavinyną į rankas ir spręsti. Rodos, net siela atsigauna! Na, o kitiems pomėgiams ar gabumams tobulinti, dirbant gimnazijoje, nebelieka laiko. Tačiau kai ateina vasara, įninku į detektyvinių istorijų skaitymą.
  • Įvardykite keletą savo mokinių savybių, kurias vertinate .
  • Manau, jog tai yra geranoriškumas, šiltas žvilgsnis, norėjimas bendrauti, šiltos šypsenos, aktyvumas. Kalbant apie savo mokinius, jaunimą, nesutinku su gana dažnais pasisakymais, jog šiandienos jaunimas – niekam tikęs. Tikrai ne! Labai žaviuosi nūdienos jaunuoliais, jie tokie aktyvūs, visur dalyvauja! Ir kaip jie viską spėja? (juokiasi)
  • Kaip manote, kokia yra didžiausia Jūsų charakterio stiprybė?
  • Na, visuomet stengiuosi padaryti viską taip gerai, kaip tik įmanoma. Tik nežinau, ar tai tikrai visada gerai… Juk visur geriausias būti negali.
  • Kokia būtų Jūsų didžiausia silpnybė?
  • Kartais kai kuriuos pasakymus, ypač mokinių, priimu per daug asmeniškai – „per daug imu į širdį”. Tačiau šią savybę jau baigiu išgyvendinti.
  • Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
  • Tenka šiek tiek padirbėti darže, taip pat labai mėgstu vairuoti. Keliauju su vyru žvejoti prie Nemuno, ten apie 4.00 ryto labai patinka pasitikti saulę.
  • Kokia buvo didžiausia Jūsų svajonė, kai buvote mokinė?
  • Tapti mokytoja . Svajonė išsipildė (juokiasi).
  • Kokią šalį norėtumėte aplankyti labiausiai?
  • Norėčiau nuvykti į Romą (juokiasi). Taip pat galbūt pavyktų nuvykti į Paryžių.
  • Kokia yra gražiausia vieta, kurioje Jums yra tekę apsilankyti?
  • Prie Nemuno krantų ketvirtą valandą ryto, pasitinkant saulę…

 

Klasės vadovę kalbino Aira Čeponaitė, 2e

Tūkstantmečio vaiko trumpa sėkmės istorija, arba „laurus – į sriubą“

Posted by on Antradienis, 3 vasario, 2015

Gilbertas su Prezidente

Kadangi „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinys Gilbertas Umbražūnas 2015 metais  tarp dešimtokų laimėjo žinių viktoriną „Tūkstantmečio vaikai“, organizuojamą Lietuvos televizijos ir radijo kartu Lietuvos  Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nuo 2008 metų, tai tapo puikia proga paimti iš jo interviu.

 –         Kas tave skatina mokytis?

–         Pradinėse klasėse mane skatino mama, močiutė ir mokytoja. Sakė: pirmiau mokslas, o paskui žaidimai. Nuo 5 klasės skatinti nebereikėjo, buvo įgytas šitas „menas“ mokytis. J

–         Kiek kartų dalyvavai ir laimėjai „Tūkstantmečio vaikus“?

–         Dalyvauju nuo 5 klasės, kiekvienais metais, o laimėjau 3 kartus.

–         Ar daug lemia sėkmė „Tūkstantmečio vaikuose“?

–         Žinoma, taip. Nes nežinai, kokie klausimai papuls. Man sunkiausi klausimai yra apie augalėlius, gyvūnėlius. Vienu žodžiu, biologija.

–         Ar jauti didelę įtampą, jaudiniesi per žaidimą?

–         Kaip čia pasakius… Čia, kaip ir su olimpiadom, iš pradžių jauti, o paskui, kai dalyvauji visur ir visada, tai nebėra tokios didelės įtampos. Bet, aišku, kameros… Ne tas pats, kas šnekėti su bendraklasiu vidury saulėtos dienos.

–         Ar mokaisi, skaitai, daugiau domiesi prieš „Tūkstantmečio  vaikus“?

–         Taip, stengiuosi. Daugiausia knygas apie biologiją. Be to, pasižiūriu panoramą, pasišneku su protingais mokytojais, tokiais kaip R.Norvaišas.

–         Kuo nori būti pabaigęs mokyklą? Kur stoti?

–         Ne paslaptis, kad mano santykiai su pirmąja užsienio kalba nėra patys draugiškiausi ir aš nesuprantu, kodėl aukštosios užsienio mokyklos pasigrobia mūsų geriausius mokinius. Aš manau, kad bent jau bakalaurą norėčiau studijuoti Vilniaus universitete, seniausiam Rytų Europoj. Manau studijuoti kažką, susijusį su fizika. Žinau viena – nestudijuosiu anglų filologijos jokiame universitete.

–         Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

–         Mėgstu valgyti, pradėjo patikti knygų skaitymas.

–         Nemėgai skaityti?

–         Iki kokios 6 klasės grožinės literatūros neskaitydavau. Mėgstu groti pianinu, atkartoti išgirstą melodiją, kadangi esu baigęs muzikos mokyklą, tai nėra taip sunku. Mėgstu klausytis muzikos.

–         Kokia muzika patinka?

–         Įvairi. Pradedant klasikos gelmėmis ir baigiant praeitu amžiumi. Nepatinka amerikiečių 21 amžiaus muzika, visiškai neimponuoja, labiau oponuoja, nes čia yra komercija, o ne muzika. Kaip aš esu vieną kartą labai gražiai pasakęs, „Iškrypėliškas 21-ojo amžiaus muzikinių garsų nesusipratimas“ (pacitavo save :).

–         Ar Prezidentei dar nepabodo su tavimi fotografuotis?

–         Nemačiau jokių požymių, kad prisimintų mane, nes juk aš buvau tik 6,7,10 klasėse. Kiek veidų prašmėžuoja mūsų Ekscelencijai prieš akis, tai nemanau, kad prisimins vieną mokinuką iš Klaipėdos. Be to, aš pasikeitęs. :)

–         Ar susirandi naujų draugų „Tūkstantmečio vaikuose“?

–          Didelė dalis moksleivių (beveik tie patys) dalyvauja ne vieną kartą. Jeigu nepažįstu, neakcentuoju, kas žaidžia. Pažiūriu per televizorių: „O aš su juo žaidžiau!“ Nebent prieš laidą, jeigu pažįstu, pasišneku. Kai filmuoja, galvoje sukasi tik tai: aš, klausimai, vedėja ir konkurentai.

–         Ką norėtum pakeisti žaidime?

–         Kai buvo sugalvotas žaidimas, jis nebuvo toks komercinis. Paklausinėdavo mokytojų prieš 4 etapą: „Ko palinkėsite?“, filmavimas trukdavo ilgiau, bet būdavo daugiau informacijos, pakviesdavo muzikinį svečią. Norėčiau panaikinti reklamas, kur 10 maišiukų po puoduką :), atrodo, kad  prizų daug, bet iš tikrųjų… Aišku, finale kompiuteris laimėtas! Be to, dabar statulėlės gražesnės negu anksčiau būdavo.

–         Koks jausmas apima, kai laimi žaidimą?

–         6-oje klasėje nežinojau, kas bus, tai labai įdomiai jaučiausi,  7-oje klasėje žinojau, kas bus. 8 ir 9 klasėje nepasisekė, o   10-oje vis tiek išėjau pakelta galva. Šiais metais buvau laimingiausias, nes vis tiek 3-ias kartas! Man atrodo, kad  aš vienintelis ir esu 3 kartus laimėjęs. :)

–         Kokia pamoka tau labiausiai patinka?

–         Vienos neišskirčiau, visada patiko matematika, „arkliukas“, kaip mano mama sako. Lietuvių kalba pradėjo patikti tik nuo 5 klasės, nes anksčiau nieko nesuprasdavau. Istorija iš karto krito į akį, kaip Just.Marcinkevičius yra pasakęs, „Žmogus turi jausti istoriją, nes jis tik tada yra žmogus“, arba visi žino šią sentenciją: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ (Žmonės, kurie nežino istorijos, visada lieka vaikais). Visiems ne paslaptis, kad tėvai su mažais vaikais, jeigu nenori, kad suprastų, tarpusavyje kalba rusiškai. :) Taigi norėjau išmokti rusiškai. Nuo kokios 7 klasės mano šeimoje niekas nebekalbėjo rusiškai, nes aš viską suprasdavau. Man patinka gilintis į tuos dalykus, kurių kiti nesupranta :). Kai mažas buvau, mama nupirko gaublį, aš jį nagrinėdavau, iš karto patiko geografija. Fizika pradėjo patikti, kai atėjau į „Ąžuolyną“, mokytojas Saulius Žukauskas padarė didžiulę įtaką, užsirašiau į „Fizikos olimpą“. Fizikai yra labai įdomūs žmonės, viską jie žino. Anglų kalba LABAI NEPATINKA, nes man prasidėjo tik 4-oje klasėje, o visiems 2-oje. Lietuviai yra nekalti, kad savo laikais nebuvo okupavę ketvirtadalio pasaulio ir neprivertė kitų tautų kalbėti lietuviškai. O dabar jie visi turėtų 2 iš lietuvių kalbos. Kūno kultūra – sportuoti reikia, sutinku.

–         Ar tu jautiesi vunderkindu? Protingesnis už kitus?

–         Vunderkindas yra iš vokiečių kalbos kilęs žodis. Vunder – stebuklas, kind – vaikas. Laikau save vaiku, faktas. Būčiau stebuklingas – angliškai mokėčiau.  Visiems yra žinoma, kad jeigu pasijusi protingesnis už kitus, tai tu tuoj pat tapsi silpnesnis už kitus. Nereikia užmigti ant laurų! Laurus reikia dėti į sriubą ir virti skanius barščius, mano mėgstamiausią sriubą :).

Gilbertą Umbražūną kalbino klasės draugė Kamilė Butkevičiūtė, 2e klasė