Archive for category Interviu su įdomiais žmonėmis

Paulius Lukošius : ,,Norėdamas tobulėti, privalai išlipti iš savo komforto zonos“

Posted by on Trečiadienis, 16 gruodžio, 2015

12366955_1140957465922410_1556201138_nNuo Rugsėjo 1- osios praėjo beveik 4 mėnesiai ir mokslo metai, galime sakyti, jau įpusėjo. Ir tikrai tikiu, kad su nauja mokymosi aplinka spėjo apsiprasti ne tik ,,Ąžuolyno“ gimnazijos pirmokėliai, bet ir šiemet gimnaziją pabaigę abiturientai. Teko pastebėti, kad šiais metais keletas abiturientų pasirinko studijuoti užsienyje, todėl labai įdomu, kaip šiems sekasi mokslo šaknų ragauti  svetur. ,,Ąžuolyno“ gimnazijai visada bus smalsu, kaip jos mokiniai laikosi palikę mokyklą. Tad štai, dabar Olandijoje studijuojantis Paulius Lukošius, daugelio apibūdinamas kaip vienas aktyviausių ir organizuočiausių savo laidos mokinių, sutiko pasidalinti savo nauja patirtimi, ir ne tik.

  • Kaip laikaisi Pauliau? Ar jau pasiilgai Lietuvos, šeimos ir draugų? O gal cepelinų?12386608_1140957569255733_1602215461_n
  • Pradėsiu nuo to, kad viskas sekasi tikrai puikiai! Savo studijų kryptimi ir kokybe esu patenkintas, jaučiuosi, kad tikrai esu ten, kur ir norėjau būti. Na, praėjo dar tik 3-4 mėnesiai, 100 procentų sakyti, jog tai yra tai, ko ieškojau, dar anksti, bet ateities perspektyvos daug žadančios. Lietuvos tikrai pasiilgau, šeimos ir draugų, žinoma, taip pat! Lietuvoje tu visada jausies savas, laukiamas, čia tavo namai ir aplinka, o namo grįžti visada noris! O dar šiuo kalėdiniu laikotarpiu tai dar labiau jaučiasi, na, bet nieko, jau greitai!! O cepelinų nepasiilgau visai, nes niekada jų ir nevalgiau. Galbūt labiau pasiilgau to, jog kažkas gamina už tave ir tau visai nereikia dėl to rūpintis.
  • Ko labiausiai pasiilgai iš „Ąžuolyno“ gimnazijos?
  • Pirmas dalykas, šovęs į galvą, tai – nerūpestingumas. Mokykloje tau viskas paduota į rankas, atverčiama knyga ir parodomas skyrius, kurį turi perskaityti. Jei neperskaitai, jauti spaudimą iš mokytojų, o po to gal ir iš tėvų, o tai verčia tave pasitempti. Čia viskas kitaip! Tavęs niekas nespaudžia, esi pats atsakingas už savo darbus ir veiksmus, niekas neprieis ir nepasakys: „Ei, paskubėk, rytoj deadline (t.y. paskutinė atsiskaitymui skirta diena). Jei nepadarei kažko laiku, – tavo bėdos, niekieno kito. Taip pat ir su literatūra – pats turi susirasti šimtuose puslapių tai, ko tau reikia. Todėl džiaukitės mokytojų pagalba, kol dar turit progą, nes ateis sunkesni laikai. Žinoma, pasiilgau ir mokytojų, kurie tikrai įdėjo didžiulį indėlį į mūsų mokymosi procesą, ir ne tik. Galiu pasakyti, kad labiausiai pradedi tai vertinti šiek tiek vėliau, kai viskas nusistovi. Tada pamiršti visus pykčius, jei jų ir buvo, ir lieka tik geriausi prisiminimai! Ir net nebežinai, kaip atsidėkoti, nes atrodo, jog paprasto „ačiū“ nebeužtenka. Dabar grįžęs kaip tik ruošiuosi aplankyti gimnaziją ir mokytojus.
  • Ar galėtum pasidalinti savo pasiekimais ,,Ąžuolyno“ gimnazijoje ir už jos ribų? Ar turi kokių išskirtinių pomėgių?
  • Na, negaliu pasakyti, kad turiu kažkokių ypatingų pasiekimų. Manau, aktyviai dalyvavau gimnazijos bendruomenės veikloje ir stengiausi prisidėti kuo galiu prie geros atmosferos kūrimo gimnazijoje. Nedalyvavau jokiose miesto olimpiadose, kaip daugelis Ąžuolyno gimnazijos mokinių yra pratę, niekada ir nebuvau kažkoks supertiksliukas, nemėgau nei matematikos, nei chemijos, nei fizikos. Prisidėjau prie kai kurių gimnazijos renginių, organizavau juos, nes tai man patinka. Šiuo atveju tu veiki tyliai, lieki antrame plane, bet kai matai žmonių pasitenkinimą, – tai viską atperka! Galiu atiduoti tam visą save, nes tai be galo mėgstu. Kas mane pažįsta, tas supras, o ypač mano laidos mokiniai. Kai kažką darau, tai darau su didžiuliu užsidegimu ir visada siekiu tik geriausio, tai ir yra mano varikliukas.
  • Kodėl pasirinkai studijuoti būtent Olandijoje? Ar rinkaisi pagal kokius nors kriterijus?       
  • Studijuoti Olandijoje pasirinkau dėl to, jog ieškojau geresnės studijų kokybės ir naujos aplinkos. Studijų kokybe Lietuvoje esu tikrai patenkintas, ten tikrai gali rasti puikių universitetų, kuriuos pabaigus darbdaviai studentus graibstyte graibsto. Tačiau pasirinkau studijuoti tokį dalyką, kurį dar reikia gerokai patobulinti Lietuvoje, o užsienyje radau tam gerą alternatyvą. Studijuoju laisvalaikio vadybą (verčiant iš anglų kalbos), o į tai įeina vadybos ir ekonomikos pagrindai ir renginių organizavimas. Teko domėtis ir sužinoti, jog Lietuvoje to mokoma iš knygų, sausos teorijos, o tai tokioms studijos nėra pats priimtiniausias variantas. Dėl to išvykau studijuoti į Olandiją, kur beveik viskas yra paremta praktika, ir šiuo sprendimu esu tikrai patenkintas! Dar viena priežastis – tai lyg iššūkis sau. Mano nuomone, norėdamas tobulėti privalai išlipti iš savo komforto zonos (šiuo atveju tai būtų tavo tėvų namai, aplinka, kur viskas pažįstama). Ir visa ta patirtis, kurią gali vėliau panaudoti, yra be galo vertinga!
  • Kodėl pasirinkai būtent šią sritį? Ar sudėtinga mokytis svetima – ne lietuvių kalba?
  • Pasirinkau šią sritį, nes jau seniai pastebėjau, kad be to gyventi negaliu. Visada patikdavo imtis iniciatyvos, mesti naujus iššūkius sau. Taip pat ir mano charakterio savybės tam turėjo įtakos: žmonės sako, kad esu organizuotas, aktyvus, moku suburti žmones aplink save, dėl to tai tapo dar paprasčiau. Kultūra pradėjau domėtis dar visai anksti, būdamas šeštoje klasėje: domino fotografija, įvairūs kultūriniai renginiai, o po metų užsirašiau į teatro pamokas, kur ir susiformavo mano asmenybė. Dėl to galiu būti dėkingas režisierei Živilei Dargytei ir visai trupei. Tad galiu pasakyti, jog mano sprendimui studijuoti būtent šią sritį įtakos turėjo tikrai nemažai veiksnių. Mokytis anglų kalba nesudėtinga, jei tik esi tam tinkamai pasiruošęs. Anksčiau turėjau tokį kompleksą, jog nesijausdavau laisvai, kalbėdamas angliškai, ir tai labai trukdė mano progresui. Žinojau, kad reikia kažką keisti, tačiau vis atidėliodavau, kol galiausiai užsirašiau į anglų kalbos kursus. 1,5 metų ėjau į papildomas anglų kalbos pamokas ir tai man labai padėjo. Tai kainavo daug pastangų ir laisvo laiko, tačiau be šių pamokų užsienyje būčiau pražuvęs, o dabar received_1140828885935268jaučiuosi tikrai laisvai ir galiu pasakyti, jog nejaučiau jokio kalbos barjero, kai atvykau čia. Manau, jog viskas priklauso tik nuo pasiruošimo ir vidinės motyvacijos.
  • Kas labiausiai tave sužavėjo gyvenant Leeuwardene, Olandijoje? O gal yra dalykų, kurie Tave net nustebino?
  • Galiu pasakyti, kad sužavėjo tikrai nemažai dalykų. Žmonės čia visai kitokie: jie labiau atsipalaidavę, paprastesni bei atviresni, visi laisvai reiškia savo emocijas. Visuomenė Olandijoje kitokia nei Lietuvoje, ir tai visai suprantama – jie nepatyrė to, ką patyrė mūsų tėvai ir visa Lietuva, būdama SSRS sudėtyje. Tai galiu pasakyti, jog tas žmonių atvirumas tikrai žavi! Kartais įdomu stebėti ir lyginti visuomenių skirtumus, žmonių charakterius bei gyvenimo būdą.
  • O koks jaunimas Olandijoje? Ar labai daug skirtumų tarp Lietuvos ir Olandijos jaunuolių?
  • Na, kadangi lietuvių jaunoji karta jau užaugo laisvoje Lietuvoje, tai dėl to jų požiūris, charakterio savybės per daug nesiskiria nuo užsieniečių jaunuolių. Kalbant apie motyvaciją mokytis, tai visada bus tokių, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, kurie geriau praleis pasreceived_1140828645935292kaitą ir pamiegos ilgiau, todėl išties sunku vertinti.
  • Gal jau esi pramokęs olandų kalbos? Jei taip, gal galėtum pasidalinti keliais žodžiais ar frazėmis?
  • Moku gal kokius penkis žodžius, bet norėčiau išmokti daugiau, vis dėlto gyvensiu čia dar trejus metus, tai, manau, tikrai prireiks, nors visi olandai angliškai kalba labai puikiai. Pasidalinti negaliu, nes žinau, kaip frazės tariamos, o ne rašomos.
  • Ką planuoji veikti ateityje? Kokių tikslų sieki savo gyvenime? Ir kaip manai, koks geriausias kelias jų link?
  • Na, planų turiu įvairių, tačiau planuoti dar anksti. Pirmas žingsnis – išsirinkti universitetą, į kurį norėčiau išvykti su mainų programa. Antras – rasti įmonę, kurioje galėčiau atlikti praktiką vienerius metus. Planuoti ilgesniam laikui nenaudinga, nes niekada nežinai, kaip gali pasisukti tavo gyvenimas, kokių pasiūlymų gali sulaukti ir kaip tai pakeis tavo ateitį. Ko dabar norėčiau? Po studijų dar kelerius metus pakeliauti po pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis, žmonėmis, praplėsti savo akiratį ir gauti daug naudingos patirties, kurią vėliau galėčiau panaudoti Lietuvoje. Taip, planuoju grįžti į Lietuvą, konkrečiai į Vilnių, nes mano akyse ši valstybė atsigauna nepaprastai greitai. Matau Lietuvoje labai daug perspektyvų ir galimybių, o tai tik paskatina norą būti to dalimi. Taip pat noriu panaudoti visą sukauptą patirtį ir įpūsti šiek tiek naujo vėjo. O geriausias tikslas tam pasiekti yra vidinė motyvacija, užsidegimas ir, žinoma, pastangos. Kad ir kaip banaliai skamba, kad ir kiek kartų tai esame girdėję (bet neįsigilinę), tačiau privalai mokytis iš visų savo klaidų, nesvarbu, kokia jų kaina bebūtų.
  • Ką galėtum patarti dabartiniams abiturientams ir jaunesniems mokiniams, planuojantiems studijuoti užsienyje?
  • Tikrai pagalvoti, ar yra tam pasiruošę, pasverti galimybes Lietuvoje ir užsienyje, nepamiršti ir finansinės pusės, nes gyventi užsienyje kainuoja tikrai nemažai. Tačiau nuoširdžiai palinkėsiu rasti savo kelią ir specialybę, kuri būtų lyg aistra ir priverstų judėti tolyn!

 

Paulių Lukošių kalbino Emilija Šlajutė, 2e

Kodėl mūsų protėviai piešė suodžiais ir kodėl rašytojai rašo?

Posted by on Ketvirtadienis, 3 gruodžio, 2015

20151106_104932   – Kiek iš jūsų šiuo metu su savimi turi savo išmanųjį telefoną? Kiek jūsų vakar bendravo su draugais facebooke?

Salėje kyla rankos.

– O kiek iš jūsų vakar skaitė grožinę literatūrą? Neprograminę….

Tokiais klausimais Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos moksleivius provokavo satyrikas Jurgis Gimberis kartu su poetu, prozininku Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu. Nuskambėjus paskutiniam klausimui: „Kiek iš tų rašytojų, kuriuos paskutiniu metu skaitėte, buvo lietuviai?“ – pakilusių rankų liko vos kelios.

„Basos kojos aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn“, – taip skambėjo savo kūryba besidalinančio Vidmanto Kiaušo-Elmiškio eilės, ne vieną salėje privertusios nusišypsoti. Taigi taip buvo pradėtas „Novelės rudens“ maratono renginys „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kur atvykę rašytojai siekė skleisti lietuviškos literatūros pažinimą jaunimo aplinkoje.

„Jei galima rinktis rašytojo gyvenimą, retas kuris jį renkasi“, – savo kalbą pradeda Jurgis Gimberis. Klausdamas, kodėl vis tiek atsiranda žmonių, tokį gyvenimą pasirenkančių, rašytojas pagrindine priežastimi įvardina būtinybę kažką pasakyti. Tačiau kiek šyptelėjęs pride20151106_110027da, jog labiausiai juk apsimoka dirbti vertėjo darbą. Ne paslaptis, jog ir pats rašytojas ne tik rašo savo tekstus, bet ir verčia iš rusų kalbos į lietuvių kalbą. Apie rašytojo dalią šnekėdamas taip pat pamini, jog tai, kas parašyta autoriaus, nėra visai tai, ką mes matome gyvenime. Rašytojas20151106_110017 gali rašyti apie nesamus dalykus, rašyti taip, kaip nėra, tačiau galėtų būti.

Atsidūręs mokykloje, J. Gimberis pasidalina įžvalga, jog negalintis vaikų mokyti, mat pats kalbėti taisyklingai nemoka. Kas yra didžiosios taisyklingos kalbos sklaida? Inkvizicija. Rašytojas savo tekstuose pašiepia pastarąją mintį savo personažo Deivydėlio priekaištavimais dėl netaisyklingos mamos kalbos, žaidžia žodžiais bei galbūt net lengvai šokiruoja skaitytojus: „Niekas niekam nedavė – nei šokoladinio zuikučio, nei į kepenis“, o Raudonkepuraitė drąsiai grasina vilkui parodyti, kas yra karatė.

Kodėl šis Deividėlis yra toks, koks yra? Anot Jurgio Gimberio, toks vardas kilo iš kalbų apie kalbą. Įdomu, kaip tas pats vardas skirtingose kalbose įgauna savitas formas. Mūsiškis Dovydas rusiškai skambėtų kaip David, o Anglijoje būtų vadinamas Deividu. Tačiau taip atsitiko, kad pastarųjų mada ir pas mus užplūdo, rašytojas stebisi, kaip staiga savo Dovydus pradėjome Deividais vadinti. Taigi, grįždamas prie klausimo J. Gimberis galiausiai tiesiog rėžia: „Šis vardas buvo populiarus, kai rašiau, tai ir parašiau.“

  1. Kiaušas-Elmiškis, užsimindamas apie kūrėjo galią, pamini, jog kelias iki jos yra labai vingiuotas. Jis pats studijavo elektrotechniką ir dabar net stebisi, kaip sugebėjęs išlaikyti visus aukštosios mokyklos egzaminus. Vėliau jo veiklos pakrypo kita linkme ir dirbdamas kultūros žurnalistu atvėrė sau kūrybos kelius. „Kodėl žmonės piešė žvėris suodžiais? Poreikis kurti yra kaip nešulys. Jei turi geresnį ir doresnį užsiėmimą, tai geriau daryk tai“, – į klausimą, kodėl žmogus tampa rašytoju, atsakinėjo V.Elmiškis. Kūryba dažniausiai atsiranda tada, kai skauda. Rašytojas šią lygina 20151106_112936su savotišku kunigavimu, bandymu atversti į savo tikėjimą.

Moksleiviams parūpus, ką galvoja apie kontraversiškų nuomonių susilaukiančią lietuvių rašytoją Salomėją Nėrį, J. Gimberis įvardina, jog savo laiku šį buvusi tikra poetė, tačiau papuolusi į spąstus, o vėliau gailėjusis ir atgailavusi. V.Kiaušas – Elmiškis priduria, jog kalbėdami apie tą laikmetį žmonės kitų pavardžių taip griežtai nekritikuoja, kaip S. Nėries. Kodėl? Galbūt, kad ji buvusi tikrai talentinga rašytoja, o gal paprasčiausiai todėl, nes buvo moteris. Taigi rašytojai teigia neturintys teisės smerkti ir kritikuoti. Svarbu atskirti asmenybę nuo jo kūrybos, juk Kurtas Hansenas, garsus Norvegijos rašytojas, taip pat buvo fašistinių pažiūrų, tačiau jo literatūrinio palikimo niekas nekvestionuoja.

Taip pat, tęsdamas kalbą apie programinius literatūros kūrinius, J. Gimberis prisimena, jog kai mokėsi mokykloje, neretai pats išsisukdavo nuo privalomų knygų skaitymo, pasinaudodamas chrestomatijose esančiomis santraukomis. Labiausiai patikę kūriniai – „12 kėdžių“. „Tomas Sojeris“, „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ – deja, nebuvo įtraukti į privalomąjį sąrašą. Rašytojas siūlė mokiniams nežiūrėti į mokykloje skaitomas knygas kaip į Šventą Raštą. Žinoma, neneigė, kad dalį jų yra svarbu perskaityti, tačiau tai nebūtinai yra šventa ir būtina.

Taigi, Jurgio Gimberio bei Vidmanto Kiaušo-Elmiškio apsilankymas gimnazijoje leido mokiniams išgirsti, kaip kalba ir ką nori pasakyti šiuolaikinė lietuvių literatūra. Satyriniais kūriniais išsiskiriantys rašytojai galbūt net sužadino norą domėtis šia literatūra. Kiekgi dabar pakiltų rankų, klausiant, kas praėjusį vakarą skaitė lietuvišką grožinę literatūrą?

 

                                                                                                           Audra Skuodaitė, 4c

Susipažinkite – mūsų pirmokai

Posted by on Pirmadienis, 26 spalio, 2015

Kiekvienais metais mūsų „Ąžuolyno“ bendruomenę papildo nauji pirmokai. Šie metai nėra išimtis. Tad nusprendžiau paklausinėti jų, kaip sekasi prisijungus prie mūsų mokyklos mokinių.

  1. Kaip jaučiatės čia, „Ąžuolyne“?
  2. Kokia klasėje vyrauja atmosfera? Ar jau pradėjote pažinti vienas kitą?
  3. Kas paskatino ateiti į „Ąžuolyną“?
  4. Ar buvo kokių nors lūkesčių? Ar jie pasiteisino?
  5. Kaip sekasi ruoštis pirmokų vakarui?
  6. Kaip apibūdintumėte klasę vienu žodžiu/fraze? O „Ąžuolyną“?
  7. Kaip sekasi sutarti su klasės auklėtoja?
  8. Ką lankote po pamokų? Gal pradėjote lankyti ką nors iš mokykloje siūlomų dalykų?

1A: Vega ir Sofija

1a

  1. Mums čia patinka.
  2. Visi labai draugiški, malonūs. Jau pradėjom pažinti, taip.
  3. V: Man arčiausiai namų.
    S: Tai geriausia mokykla Klaipėdoj, bent jau tokie gandai sklinda.
  4. Nebuvo, tiesiog atėjom čia.
  5. Visai neblogai.
  6. Draugiška. ‚,Ąžuolynas‘‘ – faina vieta.
  7. Amm, nelabai…
  8. V: Lankau dailės mokyklą, o mokykloje nieko.
    S: Aš irgi nieko, tik muzikos mokyklą.

1B Viktorija, Ernesta ir Enrika

1b

  1. Gerai jaučiamės.
  2. Draugiški visi, labai bendraujantys. Ir čia nėra tokių grupelių, kaip būdavo senoje mokykloje, čia visi bendrauja kartu.
  3. V: Mano mama baigė, mano sesė irgi, daug kas šeimoje baigė „Ąžuolyną“.
    Er.: Mano svajonė nuo pirmos klasės buvo.
    En.: Mano irgi.
  4. Visų pirma lūkestis buvo įstoti!
  5. Trys taškai…
  6. Visai protingi. Gera atmosfera.
  7. Labai gerai.
  8. V: Mokykloje lankau chorą, programavimą, plius dar muzikos mokyklą mieste.
    Er.: Aš čia lankau chemijos modulį, dar bandau lankyti tekstilės modulį (juokiasi), po pamokų dar lankau Raudonąjį Kryžių.
    En.: Kinų kalbą ir lengvąją atletiką.

1C – Emilė1c

  1.  „Ąžuolyne“ aš jaučiuosi gerai, nes mokiniai yra susirinkę mokytis, o ne daryti įvairias nesąmones, dauguma mokytojų geri bei atmosfera čia puiki.
  2. Labai šauni, visi draugiški, bendrauja tarpusavyje, padeda vieni kitiems.
  3. Aš norėjau mokytis ir žinojau, kad čia gausi tikrai gerą išsilavinimą.
  4. Taip, pasiteisino. (Kokie jie buvo, Emilė neatviravo.)
  5. Kaip ir sekasi, kaip ir ne. Laiko labai mažai, bet sekasi neblogai, nes visi klasėje motyvuoti, lengva kalbėtis su jais.
  6. Šauni. Labai gera mokykla.
  7. Labai gerai, labai šauni auklėtoja, visuomet pataria, padeda, išklauso.
  8. Po pamokų lankau Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą ir mokykloje pradėjau lankyti debatus.

 

1D: Žygimantas, Gabrielė ir Matas1D

  1. Puikiai.
  2. Nors konkurencija didelė, visi pakankamai draugiški.
  3. M: Tėvai privertė.
    G: Mamai patogu atvežti.
    Ž: Brolis, pusbrolis ėjo.
  4. Nebuvo.
  5. Po truputį.
  6. Viskas gerai.
  7. Tikros auklėtojos nematėm dar, o su dabartine auklėtojai tai neblogai sutariame.
  8. Mokykloje modulius lankome, mokomės.

1E: Lukrecija ir Justė

1e Neblogai, pirmos dienos atrodė nesunkios, mums patinka atmosfera, nėra taip, kaip prigąsdino. Prisiklausėme gandų, kad čia sunku, kad mokytojai labai griežti, o dabar, kai pačios atėjome, pamatėme, jog taip nėra.

  1. Visi labai draugiški, sutariame bent jau kol kas.
  2. „Ąžuolynas“ – geriausia gimnazija Klaipėdoje, dėl to.
  3. Tikėjausi, kad mokytojai bus geri, jog atmosfera bus gera, bent visi taip šnekėjo, tai viskas pasiteisino.
  4. Gerai sekasi, yra toks komandinis darbas, visi dirbame. Tikimės, kad spėsime.
  5. Triukšminga. Stipri mokykla.
  6. Gera auklėtoja, nori mus pažinti, susišnekame su ja.
  7. L: Lankau dailės mokyklą ir teatrą, žadu eiti į konsultacijas.
    J: Eisiu į debatus mokykloje, o daugiau nieko nelankau.

 

Labai dėkoju visiems pirmokams ir linkiu kuo didžiausios sėkmės!
P.S. Pirmokai buvo kalbinti prieš susipažinimo vakarą

Goda Skiotytė, 2d

 

 

Spalio 5 – diena, kuri tiek mokytojams, tiek mokiniams sukelia gerumo antplūdį

Posted by on Pirmadienis, 5 spalio, 2015

Tik atsikvėpus nuo Mokslo ir žinių dienos, mus aplanko dar viena šventė – Mokytojų diena. Kadangi mokiniams visada knieti ką nors sužinoti apie mokytojus, jų gyvenimą, taigi šia proga atsirado tokia galimybė…

Nina Matuzienė, informatikos mokytoja, buvo stropi mokinė, ypač sekėsi tikslieji mokslai, mėgo matematiką, braižybą. Nors ir mažai turėjo informatikos pamokų, mokytoja būti norėjo dėl to, nes patiko jos auklėtoja, save įsivaizdavo panašią į ją, taip pat, kaip pati pripažįsta, „buvo laikmetis, kai mokytojų profesija buvo prestižinė, tai ir paskatino mano pasirinkimą“. Paprašius prisimint ką nors linksma iš savo studijų meto, mokytoja pasakoja apie linksmas MAFI dienas, kaip juose vykdavo aukcionai „ Nusipirk egzamino įskaitą“, taip pat papasakoja apie „peliuko laidotuves“.

Vilma DulevičienėVilma Dulevičienė, lietuvių kalbos mokytoja, mokykloje, universitete daug mokėsi: „ Pirmūnė buvau ir mokykloje, ir universitete, galiu save drąsiai vadinti „zubrilka“. Taip pat mokytoja Vilma pripažįsta, kad buvo aktyvi, lyderė, mėgdavo vadovauti savo klasės draugams, ypač jos klausydavo berniukai. Mokytojos kelią pradėjo todėl, kad tai buvo tikras pašaukimas. Beje, giminėje labai daug mokytojų: ir mama, ir močiutė, ir tetos, tačiau jokiu būdu tai nebuvo tėvų įtaka padarytas sprendimas.

A-D Stasė PancerovaStasė Pancerova – kūno kultūros mokytoja, buvo ir stropi, ir gabi muzikai, dailei, sportui, todėl tik „paskutinę minutę“ nusprendė eiti šiuo keliu. Neapsiriko, grupėje sutiko ir savo vyrą Grigorijų Pancerovą, su kuriuo kartu visur – ir į darbą, ir namo. Prisiminusi mokyklą, mokytoja jokiu būdu neprisimena to kaip labai sunkaus darbo: „Buvo visko: ir iš choro kartais bėgdavome, ir šiaip mokytojai pykdavo, kai išeidavome iš pamokų dėl sporto, bet buvo linksma kaip ir visiems jauniems žmonėms, tada buvo mūsų laikas, dabar jūsų“.

Raimonda DargevičienėRaimonda Dargevičienė, chemijos mokytoja, taip pat buvo darbšti, stropi, motyvuota, rami mergaitė. Mokėsi „rinktinėje klasėje“, kurioje visada vyravo susikaupimas ir tyla. Mokytojos keliu patraukė, nes labai mėgo bendrauti su jaunais žmonėmis, jiems padėti, taip pat patiko chemijos dalyko paslaptys. Ir kitiems patartų rinktis mokytojo profesiją, jei yra gabūs, be abejo, darbštūs, nes mūsų visuomenėje trūksta gerų mokytojų, kurių pamokos būtų ir naudingos, ir įdomios, įtraukiančios. Ąžuolyniečiams linki daugiau entuziazmo, optimizmo pamokose.

11039873_10203437514835501_1585965021443541641_nInga Mickevičienė, anglų kalbos mokytoja, gali pasigirti ir būti pavyzdžiu kitiems dėl savo lankomumo mokykloje – nepraleido nė vienos pamokos ne dėl ligos, buvo darbšti ir tikrai daug mokėsi (baigė sidabro medaliu)! Taip pat mūsų mokyklos mokytoja nebuvo pilka pelytė (kaip dabartinis jaunimas pasakytų, žmogus, neturintis gyvenimo), visada buvo aktyvi, dalyvavo įvairioje veikloje, žodžiu, spėdavo visur ir viską, net kartais ir į muštynes įsiveldavo. Būdavo lyderė, vienąkart per muzikos pamoką suplanavo „planą chuliganą“ – susitarė, kad kai ji duos ženklą, visi tarsi nukris ant suolų ir mokytojai papokštaus. Tapo mokytoja, nes labai mėgo anglų kalbą, norėjo tapti gide, bet tiesiog įstojo ir dabar džiaugiasi bei niekur kitur savęs nebeįsivaizduoja ir negalėtų dirbti kito darbo.

Ačiū jums, mokytojai, už jūsų atsidavimą, rūpinimąsi, sunkų darbą, už „pagalbą valgyti karčias mokslo šaknis“. Ačiū už gyvenimo pagrindų patiesimą ir norą, kad mes būtume protingi, geri ir visapusiškai išsilavinę žmonės.

Mokytojas kalbino Gabrielė Bračkutė,3e

„Tiesiog labai myliu matematiką…“

Posted by on Ketvirtadienis, 30 balandžio, 2015

Roma PetrosieneKadangi šių mokslo metų pradžioje „Ąžuolyno“ gimnaziją paliko puikus mokytojas ir klasės vadovas Edmundas Kvederis, 2e klasėje įvyko keletas pokyčių… Vienas iš jų buvo toks, jog mes gavome naują klasės vadovę, puikią matematikę, įdomią bei mielą asmenybę – Romą Petrošienę. Štai todėl ir nusprenžiau paklausinėti jos keleto mane dominančių dalykų.

  • Apibūdinkite save 3 – 5 žodžiais.
  • Manau, esu pareiginga, geranoriška, mylinti žmones ir labai mylinti savo šeimą.
  • Kodėl pasirinkote būtent matematiką? Kas paskatino tai padaryti?
  • Veikiausiai mane paskatino buvę mokytojai. Labiausiai man tuomet patiko fizika. Vis dėlto su matematikos mokytojais mokykloje taip nepasisekė. Daugelį dalykų išmokau pati. Reikėjo įdėti daug darbo, pastangų ir užsispyrimo, tačiau man tai vis tiek labai patiko. Turbūt paveldėjau polinkį į matematiką iš mamos.
  • Ko, Jūsų manymu, be sugebėjimo skaičiuoti, išmoko matematika?
  • Žinoma, loginio mąstymo! Proto mankšta – tai didžiausia matematikos nauda.
  • Kokia buvote mokinė?
  • Na, nieko ypatingo papasakoti negaliu (juokiasi). Buvau nedrąsi, rami, pirmūnė… Tačiau netradicinė. Dalyvaudavau ir įvairiuose sporto renginiuose bei varžybose, atstovaudavau mokyklai skirtingose rungtyse. Buvau pirmūnė ir per kūno kultūros pamokas (juokiasi).
  • Ar buvo mokykloje dalykų, kurie Jums nesisekė?
  • Ne (juokiasi). Tikrai turėjau užsispyrimo.
  • Ar be matematinio talento turite dar kokių nors užslėptų gabumų?
  • Na, pirmiausia, tai nemanyčiau, jog turiu matematinį talentą. Tiesiog labai myliu matematiką. Net kai turiu laisvo laiko, mėgstu pasiimti uždavinyną į rankas ir spręsti. Rodos, net siela atsigauna! Na, o kitiems pomėgiams ar gabumams tobulinti, dirbant gimnazijoje, nebelieka laiko. Tačiau kai ateina vasara, įninku į detektyvinių istorijų skaitymą.
  • Įvardykite keletą savo mokinių savybių, kurias vertinate .
  • Manau, jog tai yra geranoriškumas, šiltas žvilgsnis, norėjimas bendrauti, šiltos šypsenos, aktyvumas. Kalbant apie savo mokinius, jaunimą, nesutinku su gana dažnais pasisakymais, jog šiandienos jaunimas – niekam tikęs. Tikrai ne! Labai žaviuosi nūdienos jaunuoliais, jie tokie aktyvūs, visur dalyvauja! Ir kaip jie viską spėja? (juokiasi)
  • Kaip manote, kokia yra didžiausia Jūsų charakterio stiprybė?
  • Na, visuomet stengiuosi padaryti viską taip gerai, kaip tik įmanoma. Tik nežinau, ar tai tikrai visada gerai… Juk visur geriausias būti negali.
  • Kokia būtų Jūsų didžiausia silpnybė?
  • Kartais kai kuriuos pasakymus, ypač mokinių, priimu per daug asmeniškai – „per daug imu į širdį”. Tačiau šią savybę jau baigiu išgyvendinti.
  • Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
  • Tenka šiek tiek padirbėti darže, taip pat labai mėgstu vairuoti. Keliauju su vyru žvejoti prie Nemuno, ten apie 4.00 ryto labai patinka pasitikti saulę.
  • Kokia buvo didžiausia Jūsų svajonė, kai buvote mokinė?
  • Tapti mokytoja . Svajonė išsipildė (juokiasi).
  • Kokią šalį norėtumėte aplankyti labiausiai?
  • Norėčiau nuvykti į Romą (juokiasi). Taip pat galbūt pavyktų nuvykti į Paryžių.
  • Kokia yra gražiausia vieta, kurioje Jums yra tekę apsilankyti?
  • Prie Nemuno krantų ketvirtą valandą ryto, pasitinkant saulę…

 

Klasės vadovę kalbino Aira Čeponaitė, 2e