Archive for category Interviu su įdomiais žmonėmis

„Du kartus dvyliktokas ir nėkart – vienuoliktokas“

Posted by on Antradienis, 27 rugsėjo, 2016

Praėjusius metus  JAV mokęsis Deividas Kniaževas po mainų programos grįžo į „Ąžuolyną“ kaip abiturientas, tad, manau, atsirado puiki proga pakalbinti jį ir sužinoti dar neišblėsusius įspūdžius apie gyvenimą už Atlanto vandenyno.

  • Kuo skiriasi Lietuvos švietimo sistema nuo JAV?

Ji labai skiriasi. Pirmiausia kiekvieną dieną būna tos pačios pamokos. Pavyzdžiui, mano mokykloje buvo tos pačios 8 pamokos. Gali pasirinkti 8 skirtingus mokymosi dalykus. Jei esi gabus 10-okas,  gali pasirinkti aukščiausią matematikos lygį, todėl pamokoje sėdi ir      10-okai, ir 11-okai, ir 12 – okai. Taip pat pamokos daugiau susietos  su gyvenimiška praktika, atrandi daug galimybių panaudoti tai, ko išmoksti.

  • Kokius dalykus buvai pasirinkęs?

Statistiką, anglų k., kūno k., sveikatą, chemiją, istoriją, programavimą.

  • Ko pasiilgai labiausiai?

Draugų, bet dar nenorėjau grįžti į Lietuvą, labai ten pripratau.

  • Ką pamatei įdomaus?

Čikagą, Metropoliteno meno muziejų, Bostoną, Masačusetso technologijos institutą, Arizoną, Kaliforniją, Nevadą.

  • Ar dalyvavai olimpiadose bei  konkursuose?

Taip, BPA (Business Professionals of America) aš buvau pasirinkęs C++ programavimą ir darbą su „Microsoft Excel“, tame konkurse mokykloje laimėjau 2-ąją  vietą ( „Microsoft Excel“), 1-ąją  vietą (programavimas). Valstijose  programavimo olimpiadoje  nieko nelaimėjau, o „Microsoft Excel“-  vėl 2-ąją  vietą, todėl važiavau į valstybinį etapą (visų valstijų),  ten laimėjau 4-ąją vietą. Dar dalyvavau kituose konkursuose su komanda, dažniausiai laimėdavome  ☺.

  • Ar klasės draugai žinojo, kur yra Lietuva? Kaip tu ją apibūdindavai?

Dauguma nežinojo, bet numanė, kad Europoje. Žinojo tik keli mokytojai. Lietuvą apibūdindavau kaip mažą šalį, kuri yra viena iš Baltijos šalių, prie Baltijos jūros.

  • Kas tau buvo keista JAV?

Parduotuvėse nebuvo įskaičiuoti mokesčiai į kainą (kaip Lietuvoje PVM)  ir juos suskaičiuodavo tik kasoje, todėl reikėdavo turėti daugiau pinigų nei parašyta. Taip pat buvo keistoka, kad visi labai religingi ir lanko bažnyčią kiekvieną sekmadienį.

  • Ar žadi studijuoti užsienyje?

Taip, dabar galvoju apie Didžiąją Britaniją.

  • Kokia valstija tau labiausiai patiko?

Kalifornija, nes aplankėme San Franciską ir Los Andželą – didelius  miestus, kuriuose  tikrai yra ką pamatyti.

  • Ar JAV iš tikrųjų yra svajonių šalis?

Ir taip, ir ne. Aš ten jaučiausi žymiai geriau negu Lietuvoje. Patys žmonės yra draugiškesni ir norintys padėti, bet yra vietų, kaip Holivudo šlovės alėja, kuri atrodo ne taip gražiai, kaip ją parodo per filmus…

  • Jei skristum antrą  kartą, ką darytum kitaip?

Bandyčiau patekti į didesnį miestą, nes dabar pakliuvau į miestelį, kuriame gyvena tik APIE 2000 žmonių.

  • Kaip patekai į šią mainų programą?

Kažkada į mokyklą buvo atėjęs šios programos direktorius Lietuvoje, išklausiau jo pristatymą. Taip pat buvo toks sutapimas, kad mano mama prieš kelias dienas rado internete jų puslapį ir pasiūlė. Po to pristatymo nusprendžiau pabandyti ir patekau.

  • Ar sunki abitūra?

Priklauso nuo dalyko. Pavyzdžiui, matematiką aš jau išmokau JAV, tačiau su lietuvių kalba yra daug spragų ir šiek tiek baisu pagalvojus apie egzaminą.

  • Kur tau patiko labiau gyventi:  Lietuvoje ar JAV?

JAV, gal tas pirmas įspūdis, nauja vieta, nauja šalis, net po metų nesinorėjo išvažiuoti, norėjau pasilikt ilgiau.

  • Kur tau buvo lengviau mokytis?

Sakyčiau, kad JAV,  vien dėl to, kad neužduodavo tiek daug namų darbų ir kontroliniai būdavo lengvesni.

  • Ar patiko maistas? Amerikiečių stereotipai pasitvirtino?

Sakyčiau, taip, daugelis važiuoja į greito maisto restoranus, buvo šiek tiek keistoka, kad net ir senyvo amžiaus žmonės mėgsta gerti „Coca-Cola“ ar suvalgyti mėsainį.

  • Ar pasiilgai lietuviško maisto?

Pasiilgau ☺. Labiausiai pasiilgau šaltibarščių ir žemaičių blynų.

  • Ar patiko mokykla? Mokytojai?

Mokytojai buvo labai draugiški. Nejauti, kad žmogus yra viršesnis už tave, jog bijotum paklaust ko nors, bet gali bendrauti  kaip su draugu. Kartais per pietus, kai atsisėsdavome su draugais valgyti, prie mūsų prisijungdavo mokyklos direktorius.

  • Kas buvo neįprasta mokykloje?

Pertraukos būdavo labai trumpos ir visose pamokose rašydavome  pieštuku.

Mokykloje dirbo policininkas, kuris prižiūrėjo tvarką.

Mokykloje yra labai populiarus sportas. Pavasarį žaidžiau beisbolą. Taip pat kai kurie į mokyklą eina ne mokytis, bet dėl sporto. Tai skatina moksleivius eiti į mokyklą, nes yra viena taisyklė: jeigu nori sportuoti, būti komandos nariu, pažymiai turi būti C arba aukščiau (daugiau negu 8).

Mokykla turėjo savo šiltnamį, kur galima buvo auginti augalus.

Agrokultūros pamoką pasirinkę mokiniai pavasarį iš kiaušinių išperino ančiukus.

  • Ką dar galėtum įdomaus papasakoti?

Kadangi mane perkėlė iš 11 klasės  į 12-ą, teko patirti mokyklos baigimą, viskas vyko lyg filme (veide pasimato nostalgija)…

Deividą kalbino Kamilė Butkevičiūtė, 4e

Pokalbis su R. Zemkausku apie kultūrą ir žmogų ir šiandieniniame pasaulyje

Posted by on Antradienis, 26 balandžio, 2016

MG_0107-300x160„Su kultūra ir žmogumi viskas yra taip gerai, kaip kad seniai nebuvo“, –  įstrigo žinomo Lietuvos žurnalisto, režisieriaus, laidų vedėjo ir įgarsintojo Ryčio Zemkausko žodžiai per blitz interviu.  Balandžio pirmoji kai kam pokštų ir (ne)įtikinamų melų diena, tačiau Klaipėdos kultūros fabrike niekas nejuokavo (užbėgu įvykiams už akių – niekas ir neliūdėjo). Klaipėdiečiai kartu su Ryčiu Zemkausku ir režisieriumi  Valenf6b017f8b2b26d16493cfdd28a271130c9ff3007tinu Masalskiu dalyvavo diskusijoje apie kultūros ir publicistikos vietą informacinėje visuomenėje ir atskleidė opozicines nuomones iš televizijos ir teatro virtuvių. Nors diskusija  buvo prilyginta terapijai ir daugeliui jos dalyvių paaiškėjo tam tikri atsakymai apie kultūrą ir jos apraiškas šiuolaikinėse informacijos šaltiniuose, norėčiau pasidalinti dar keliomis Ryčio Zemkausko įžvalgomis apie XXI a. žmogaus ir kultūros santykio ypatybes.

  • Šiuolaikinis žmogus ir pop kultūra – neatsiejami vienas nuo kito. Ar pritariate šiam teiginiui ir kaip tai vertinate?
  • Manau, jog tai visiška tiesa. Pop kultūra ir yra pop, nes ji žinoma, gerai išreklamuota ir pateikiama kiekvieną dieną, o tai žavi šiuolaikinį žmogų. Ir tai nebūtinai yra blogai. Žiūrovas (kalbu apie televiziją) gali rinktis – pasiūla yra milžiniška. Tai, kad jis pasirenka pop kultūrą, nėra nei blogai, nei gerai. Tai jo pasirinkimas. Apskritai nesu linkęs skirstyti kultūrą į vienokią ar kitokią atšaką, tai slegia ir baugina. Kultūrą vertinu kaip visumą, kurią kiekvienas mato kitaip. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pop kultūra man svetima – kartkartėmis naršau Vogue portale,  nes man gražu, nes nenoriu kiekvieną dieną būti sukrėstas ar šokiruotas kažko gilaus ar sudėtingo.
  • Ar Lietuvoje kultūrinių renginių užtenka, jų paklausa yra pakankama?
  • Be abejonės, taip. Kultūrinių renginių yra begalė – kartais, žiūrėk, nespėji nueiti į tris koncertus per savaitę, o norisi visur. Paklausa taip pat, mano nuomone, yra pakankama. Jau nekalbu apie jaunus žmones, kurių požiūris į kultūrą yra tik teigiamas ir jie yra ištroškę gero kokybiško reginio. Tačiau problemą galima įžvelgti visuomenės požiūryje į renginio vertę, jo kainą. Atsiranda žmonių, kurie kažkokiu būdu yra įsisąmoninę, jog kultūra neturi kainuoti brangiai. O ji kainuoja ir mokėti yra už ką. Turime išmokti dalintis – tai, ką gauname iš teatro vaidinimų, kino filmų, koncertų ir kitų pasirodymų, turime priimti atvira širdimi, tačiau nepamiršti, jog atlygis yra būtinas.
  •  Kultūros pasaulio įtaka žmogui. Ką išugdo kultūra ir kokia jos įtaka?
  •  Kultūros įtaka žmogui yra tokia, kokią jis pats nusprendžia gauti. Žmogus visada girdi tai, ką nori girdėti, ir net pati rimčiausia kultūros laida jam nepadarys įspūdžio ir nepaliks nieko atminty, jei jam tai neįdomu ir neaktualu. Mažiau turime laukti, kol kažkas mus lavins. Laikas atėjo lavintis patiems.
  • Kuris teiginys apie televiziją teisingesnis – žiūriu, ką rodo, ar rodo, ką žiūriu?
  • Tai absoliučiai du vienas nuo kito tiesiogiai priklausantys dalykai. Sunku pasakyti, nuo kurio galo viskas prasidėjo, tačiau faktas, jog žiūrovai palaiko komercinių televizijų laidų reitingus, todėl  tų laidų daugėja ir toks ratas sukasi iki šiol. Apskritai televizija sukurta pramogai – po ilgos, dažnai sunkios darbo dienos taip ir noris prisėsti ir spoksoti, bet mažai galvoti. Pasiūla visada atitinka paklausą ir natūralu, jog toks dėsnis veikia ir televizijos produkcijoje.
  • Kaip įvertinti, ar kultūrinė laida televizijoje yra gera ir kokybiška?
  •  Rodyti ją komercinėje televizijoje. Ten susidarys tikslūs reitingai ir suprasi, ar darai taip, kad žmonėms patiktų. Ir nemeluosiu – daryti taip reikia. Nes kitaip, kas tave žiūrės,kam tu būsi įdomus? Jeigu dirbsi pats su savo „chebra“, gal ir bus labai linksma, bet turbūt sunkiai išgyvensi. Aišku, kultūrinei laidai komerciniame kanale yra pavojus būti pamirštai arba gali kilti reikalavimai ją pakeisti kažkokia kanalui naudingesne linkme, bet tu gali klausyti arba neklausyti ir pateikti tai taip, kaip tau atrodo geriausiai. Po to stebėti žmonių reakcijas. Nesakau, jog komercija yra viršesne už nacionalinius kanalus, mokesčių mokėtojų finansuojamas laidas, tačiau ten aiškūs rodikliai, kurie gali bent kiek parodyti tavo produkto vertę.
  • Ar XXI a. žmogaus kultūrinių vertybių skalė yra pasikeitusi?
  • Aš esu linkęs manyti, jog XXI a. žmogus yra išlikęs lygiai toks pat. Tai, kad jo gyvenime svarbesnį ir didesnį vaidmenį atlieka technologijos, dar nereiškia, jog tai pakeitė patį žmogų. Vis dargi su dešimčia pirštų, ar ne? (juokiasi). Reikia nustoti demoralizuoti žmogų. Kultūrinės vertybės kinta su jų  išraiškomis, juk ir pati kultūra nestovi vietoje, tačiau drastiškų pokyčių aš pats nematau. Su kultūra ir žmogumi viskas yra taip gerai, kaip kad seniai nebuvo.

 Gabija Kavaliauskaitė, 4e

 P.S.  Daugiau mano bendraamžių  įdomių straipsnių skaitykite šiuo adresu: www.textas.lt

Paulius Lukošius : ,,Norėdamas tobulėti, privalai išlipti iš savo komforto zonos“

Posted by on Trečiadienis, 16 gruodžio, 2015

12366955_1140957465922410_1556201138_nNuo Rugsėjo 1- osios praėjo beveik 4 mėnesiai ir mokslo metai, galime sakyti, jau įpusėjo. Ir tikrai tikiu, kad su nauja mokymosi aplinka spėjo apsiprasti ne tik ,,Ąžuolyno“ gimnazijos pirmokėliai, bet ir šiemet gimnaziją pabaigę abiturientai. Teko pastebėti, kad šiais metais keletas abiturientų pasirinko studijuoti užsienyje, todėl labai įdomu, kaip šiems sekasi mokslo šaknų ragauti  svetur. ,,Ąžuolyno“ gimnazijai visada bus smalsu, kaip jos mokiniai laikosi palikę mokyklą. Tad štai, dabar Olandijoje studijuojantis Paulius Lukošius, daugelio apibūdinamas kaip vienas aktyviausių ir organizuočiausių savo laidos mokinių, sutiko pasidalinti savo nauja patirtimi, ir ne tik.

  • Kaip laikaisi Pauliau? Ar jau pasiilgai Lietuvos, šeimos ir draugų? O gal cepelinų?12386608_1140957569255733_1602215461_n
  • Pradėsiu nuo to, kad viskas sekasi tikrai puikiai! Savo studijų kryptimi ir kokybe esu patenkintas, jaučiuosi, kad tikrai esu ten, kur ir norėjau būti. Na, praėjo dar tik 3-4 mėnesiai, 100 procentų sakyti, jog tai yra tai, ko ieškojau, dar anksti, bet ateities perspektyvos daug žadančios. Lietuvos tikrai pasiilgau, šeimos ir draugų, žinoma, taip pat! Lietuvoje tu visada jausies savas, laukiamas, čia tavo namai ir aplinka, o namo grįžti visada noris! O dar šiuo kalėdiniu laikotarpiu tai dar labiau jaučiasi, na, bet nieko, jau greitai!! O cepelinų nepasiilgau visai, nes niekada jų ir nevalgiau. Galbūt labiau pasiilgau to, jog kažkas gamina už tave ir tau visai nereikia dėl to rūpintis.
  • Ko labiausiai pasiilgai iš „Ąžuolyno“ gimnazijos?
  • Pirmas dalykas, šovęs į galvą, tai – nerūpestingumas. Mokykloje tau viskas paduota į rankas, atverčiama knyga ir parodomas skyrius, kurį turi perskaityti. Jei neperskaitai, jauti spaudimą iš mokytojų, o po to gal ir iš tėvų, o tai verčia tave pasitempti. Čia viskas kitaip! Tavęs niekas nespaudžia, esi pats atsakingas už savo darbus ir veiksmus, niekas neprieis ir nepasakys: „Ei, paskubėk, rytoj deadline (t.y. paskutinė atsiskaitymui skirta diena). Jei nepadarei kažko laiku, – tavo bėdos, niekieno kito. Taip pat ir su literatūra – pats turi susirasti šimtuose puslapių tai, ko tau reikia. Todėl džiaukitės mokytojų pagalba, kol dar turit progą, nes ateis sunkesni laikai. Žinoma, pasiilgau ir mokytojų, kurie tikrai įdėjo didžiulį indėlį į mūsų mokymosi procesą, ir ne tik. Galiu pasakyti, kad labiausiai pradedi tai vertinti šiek tiek vėliau, kai viskas nusistovi. Tada pamiršti visus pykčius, jei jų ir buvo, ir lieka tik geriausi prisiminimai! Ir net nebežinai, kaip atsidėkoti, nes atrodo, jog paprasto „ačiū“ nebeužtenka. Dabar grįžęs kaip tik ruošiuosi aplankyti gimnaziją ir mokytojus.
  • Ar galėtum pasidalinti savo pasiekimais ,,Ąžuolyno“ gimnazijoje ir už jos ribų? Ar turi kokių išskirtinių pomėgių?
  • Na, negaliu pasakyti, kad turiu kažkokių ypatingų pasiekimų. Manau, aktyviai dalyvavau gimnazijos bendruomenės veikloje ir stengiausi prisidėti kuo galiu prie geros atmosferos kūrimo gimnazijoje. Nedalyvavau jokiose miesto olimpiadose, kaip daugelis Ąžuolyno gimnazijos mokinių yra pratę, niekada ir nebuvau kažkoks supertiksliukas, nemėgau nei matematikos, nei chemijos, nei fizikos. Prisidėjau prie kai kurių gimnazijos renginių, organizavau juos, nes tai man patinka. Šiuo atveju tu veiki tyliai, lieki antrame plane, bet kai matai žmonių pasitenkinimą, – tai viską atperka! Galiu atiduoti tam visą save, nes tai be galo mėgstu. Kas mane pažįsta, tas supras, o ypač mano laidos mokiniai. Kai kažką darau, tai darau su didžiuliu užsidegimu ir visada siekiu tik geriausio, tai ir yra mano varikliukas.
  • Kodėl pasirinkai studijuoti būtent Olandijoje? Ar rinkaisi pagal kokius nors kriterijus?       
  • Studijuoti Olandijoje pasirinkau dėl to, jog ieškojau geresnės studijų kokybės ir naujos aplinkos. Studijų kokybe Lietuvoje esu tikrai patenkintas, ten tikrai gali rasti puikių universitetų, kuriuos pabaigus darbdaviai studentus graibstyte graibsto. Tačiau pasirinkau studijuoti tokį dalyką, kurį dar reikia gerokai patobulinti Lietuvoje, o užsienyje radau tam gerą alternatyvą. Studijuoju laisvalaikio vadybą (verčiant iš anglų kalbos), o į tai įeina vadybos ir ekonomikos pagrindai ir renginių organizavimas. Teko domėtis ir sužinoti, jog Lietuvoje to mokoma iš knygų, sausos teorijos, o tai tokioms studijos nėra pats priimtiniausias variantas. Dėl to išvykau studijuoti į Olandiją, kur beveik viskas yra paremta praktika, ir šiuo sprendimu esu tikrai patenkintas! Dar viena priežastis – tai lyg iššūkis sau. Mano nuomone, norėdamas tobulėti privalai išlipti iš savo komforto zonos (šiuo atveju tai būtų tavo tėvų namai, aplinka, kur viskas pažįstama). Ir visa ta patirtis, kurią gali vėliau panaudoti, yra be galo vertinga!
  • Kodėl pasirinkai būtent šią sritį? Ar sudėtinga mokytis svetima – ne lietuvių kalba?
  • Pasirinkau šią sritį, nes jau seniai pastebėjau, kad be to gyventi negaliu. Visada patikdavo imtis iniciatyvos, mesti naujus iššūkius sau. Taip pat ir mano charakterio savybės tam turėjo įtakos: žmonės sako, kad esu organizuotas, aktyvus, moku suburti žmones aplink save, dėl to tai tapo dar paprasčiau. Kultūra pradėjau domėtis dar visai anksti, būdamas šeštoje klasėje: domino fotografija, įvairūs kultūriniai renginiai, o po metų užsirašiau į teatro pamokas, kur ir susiformavo mano asmenybė. Dėl to galiu būti dėkingas režisierei Živilei Dargytei ir visai trupei. Tad galiu pasakyti, jog mano sprendimui studijuoti būtent šią sritį įtakos turėjo tikrai nemažai veiksnių. Mokytis anglų kalba nesudėtinga, jei tik esi tam tinkamai pasiruošęs. Anksčiau turėjau tokį kompleksą, jog nesijausdavau laisvai, kalbėdamas angliškai, ir tai labai trukdė mano progresui. Žinojau, kad reikia kažką keisti, tačiau vis atidėliodavau, kol galiausiai užsirašiau į anglų kalbos kursus. 1,5 metų ėjau į papildomas anglų kalbos pamokas ir tai man labai padėjo. Tai kainavo daug pastangų ir laisvo laiko, tačiau be šių pamokų užsienyje būčiau pražuvęs, o dabar received_1140828885935268jaučiuosi tikrai laisvai ir galiu pasakyti, jog nejaučiau jokio kalbos barjero, kai atvykau čia. Manau, jog viskas priklauso tik nuo pasiruošimo ir vidinės motyvacijos.
  • Kas labiausiai tave sužavėjo gyvenant Leeuwardene, Olandijoje? O gal yra dalykų, kurie Tave net nustebino?
  • Galiu pasakyti, kad sužavėjo tikrai nemažai dalykų. Žmonės čia visai kitokie: jie labiau atsipalaidavę, paprastesni bei atviresni, visi laisvai reiškia savo emocijas. Visuomenė Olandijoje kitokia nei Lietuvoje, ir tai visai suprantama – jie nepatyrė to, ką patyrė mūsų tėvai ir visa Lietuva, būdama SSRS sudėtyje. Tai galiu pasakyti, jog tas žmonių atvirumas tikrai žavi! Kartais įdomu stebėti ir lyginti visuomenių skirtumus, žmonių charakterius bei gyvenimo būdą.
  • O koks jaunimas Olandijoje? Ar labai daug skirtumų tarp Lietuvos ir Olandijos jaunuolių?
  • Na, kadangi lietuvių jaunoji karta jau užaugo laisvoje Lietuvoje, tai dėl to jų požiūris, charakterio savybės per daug nesiskiria nuo užsieniečių jaunuolių. Kalbant apie motyvaciją mokytis, tai visada bus tokių, tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, kurie geriau praleis pasreceived_1140828645935292kaitą ir pamiegos ilgiau, todėl išties sunku vertinti.
  • Gal jau esi pramokęs olandų kalbos? Jei taip, gal galėtum pasidalinti keliais žodžiais ar frazėmis?
  • Moku gal kokius penkis žodžius, bet norėčiau išmokti daugiau, vis dėlto gyvensiu čia dar trejus metus, tai, manau, tikrai prireiks, nors visi olandai angliškai kalba labai puikiai. Pasidalinti negaliu, nes žinau, kaip frazės tariamos, o ne rašomos.
  • Ką planuoji veikti ateityje? Kokių tikslų sieki savo gyvenime? Ir kaip manai, koks geriausias kelias jų link?
  • Na, planų turiu įvairių, tačiau planuoti dar anksti. Pirmas žingsnis – išsirinkti universitetą, į kurį norėčiau išvykti su mainų programa. Antras – rasti įmonę, kurioje galėčiau atlikti praktiką vienerius metus. Planuoti ilgesniam laikui nenaudinga, nes niekada nežinai, kaip gali pasisukti tavo gyvenimas, kokių pasiūlymų gali sulaukti ir kaip tai pakeis tavo ateitį. Ko dabar norėčiau? Po studijų dar kelerius metus pakeliauti po pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis, žmonėmis, praplėsti savo akiratį ir gauti daug naudingos patirties, kurią vėliau galėčiau panaudoti Lietuvoje. Taip, planuoju grįžti į Lietuvą, konkrečiai į Vilnių, nes mano akyse ši valstybė atsigauna nepaprastai greitai. Matau Lietuvoje labai daug perspektyvų ir galimybių, o tai tik paskatina norą būti to dalimi. Taip pat noriu panaudoti visą sukauptą patirtį ir įpūsti šiek tiek naujo vėjo. O geriausias tikslas tam pasiekti yra vidinė motyvacija, užsidegimas ir, žinoma, pastangos. Kad ir kaip banaliai skamba, kad ir kiek kartų tai esame girdėję (bet neįsigilinę), tačiau privalai mokytis iš visų savo klaidų, nesvarbu, kokia jų kaina bebūtų.
  • Ką galėtum patarti dabartiniams abiturientams ir jaunesniems mokiniams, planuojantiems studijuoti užsienyje?
  • Tikrai pagalvoti, ar yra tam pasiruošę, pasverti galimybes Lietuvoje ir užsienyje, nepamiršti ir finansinės pusės, nes gyventi užsienyje kainuoja tikrai nemažai. Tačiau nuoširdžiai palinkėsiu rasti savo kelią ir specialybę, kuri būtų lyg aistra ir priverstų judėti tolyn!

 

Paulių Lukošių kalbino Emilija Šlajutė, 2e

Kodėl mūsų protėviai piešė suodžiais ir kodėl rašytojai rašo?

Posted by on Ketvirtadienis, 3 gruodžio, 2015

20151106_104932   – Kiek iš jūsų šiuo metu su savimi turi savo išmanųjį telefoną? Kiek jūsų vakar bendravo su draugais facebooke?

Salėje kyla rankos.

– O kiek iš jūsų vakar skaitė grožinę literatūrą? Neprograminę….

Tokiais klausimais Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos moksleivius provokavo satyrikas Jurgis Gimberis kartu su poetu, prozininku Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu. Nuskambėjus paskutiniam klausimui: „Kiek iš tų rašytojų, kuriuos paskutiniu metu skaitėte, buvo lietuviai?“ – pakilusių rankų liko vos kelios.

„Basos kojos aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn“, – taip skambėjo savo kūryba besidalinančio Vidmanto Kiaušo-Elmiškio eilės, ne vieną salėje privertusios nusišypsoti. Taigi taip buvo pradėtas „Novelės rudens“ maratono renginys „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kur atvykę rašytojai siekė skleisti lietuviškos literatūros pažinimą jaunimo aplinkoje.

„Jei galima rinktis rašytojo gyvenimą, retas kuris jį renkasi“, – savo kalbą pradeda Jurgis Gimberis. Klausdamas, kodėl vis tiek atsiranda žmonių, tokį gyvenimą pasirenkančių, rašytojas pagrindine priežastimi įvardina būtinybę kažką pasakyti. Tačiau kiek šyptelėjęs pride20151106_110027da, jog labiausiai juk apsimoka dirbti vertėjo darbą. Ne paslaptis, jog ir pats rašytojas ne tik rašo savo tekstus, bet ir verčia iš rusų kalbos į lietuvių kalbą. Apie rašytojo dalią šnekėdamas taip pat pamini, jog tai, kas parašyta autoriaus, nėra visai tai, ką mes matome gyvenime. Rašytojas20151106_110017 gali rašyti apie nesamus dalykus, rašyti taip, kaip nėra, tačiau galėtų būti.

Atsidūręs mokykloje, J. Gimberis pasidalina įžvalga, jog negalintis vaikų mokyti, mat pats kalbėti taisyklingai nemoka. Kas yra didžiosios taisyklingos kalbos sklaida? Inkvizicija. Rašytojas savo tekstuose pašiepia pastarąją mintį savo personažo Deivydėlio priekaištavimais dėl netaisyklingos mamos kalbos, žaidžia žodžiais bei galbūt net lengvai šokiruoja skaitytojus: „Niekas niekam nedavė – nei šokoladinio zuikučio, nei į kepenis“, o Raudonkepuraitė drąsiai grasina vilkui parodyti, kas yra karatė.

Kodėl šis Deividėlis yra toks, koks yra? Anot Jurgio Gimberio, toks vardas kilo iš kalbų apie kalbą. Įdomu, kaip tas pats vardas skirtingose kalbose įgauna savitas formas. Mūsiškis Dovydas rusiškai skambėtų kaip David, o Anglijoje būtų vadinamas Deividu. Tačiau taip atsitiko, kad pastarųjų mada ir pas mus užplūdo, rašytojas stebisi, kaip staiga savo Dovydus pradėjome Deividais vadinti. Taigi, grįždamas prie klausimo J. Gimberis galiausiai tiesiog rėžia: „Šis vardas buvo populiarus, kai rašiau, tai ir parašiau.“

  1. Kiaušas-Elmiškis, užsimindamas apie kūrėjo galią, pamini, jog kelias iki jos yra labai vingiuotas. Jis pats studijavo elektrotechniką ir dabar net stebisi, kaip sugebėjęs išlaikyti visus aukštosios mokyklos egzaminus. Vėliau jo veiklos pakrypo kita linkme ir dirbdamas kultūros žurnalistu atvėrė sau kūrybos kelius. „Kodėl žmonės piešė žvėris suodžiais? Poreikis kurti yra kaip nešulys. Jei turi geresnį ir doresnį užsiėmimą, tai geriau daryk tai“, – į klausimą, kodėl žmogus tampa rašytoju, atsakinėjo V.Elmiškis. Kūryba dažniausiai atsiranda tada, kai skauda. Rašytojas šią lygina 20151106_112936su savotišku kunigavimu, bandymu atversti į savo tikėjimą.

Moksleiviams parūpus, ką galvoja apie kontraversiškų nuomonių susilaukiančią lietuvių rašytoją Salomėją Nėrį, J. Gimberis įvardina, jog savo laiku šį buvusi tikra poetė, tačiau papuolusi į spąstus, o vėliau gailėjusis ir atgailavusi. V.Kiaušas – Elmiškis priduria, jog kalbėdami apie tą laikmetį žmonės kitų pavardžių taip griežtai nekritikuoja, kaip S. Nėries. Kodėl? Galbūt, kad ji buvusi tikrai talentinga rašytoja, o gal paprasčiausiai todėl, nes buvo moteris. Taigi rašytojai teigia neturintys teisės smerkti ir kritikuoti. Svarbu atskirti asmenybę nuo jo kūrybos, juk Kurtas Hansenas, garsus Norvegijos rašytojas, taip pat buvo fašistinių pažiūrų, tačiau jo literatūrinio palikimo niekas nekvestionuoja.

Taip pat, tęsdamas kalbą apie programinius literatūros kūrinius, J. Gimberis prisimena, jog kai mokėsi mokykloje, neretai pats išsisukdavo nuo privalomų knygų skaitymo, pasinaudodamas chrestomatijose esančiomis santraukomis. Labiausiai patikę kūriniai – „12 kėdžių“. „Tomas Sojeris“, „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ – deja, nebuvo įtraukti į privalomąjį sąrašą. Rašytojas siūlė mokiniams nežiūrėti į mokykloje skaitomas knygas kaip į Šventą Raštą. Žinoma, neneigė, kad dalį jų yra svarbu perskaityti, tačiau tai nebūtinai yra šventa ir būtina.

Taigi, Jurgio Gimberio bei Vidmanto Kiaušo-Elmiškio apsilankymas gimnazijoje leido mokiniams išgirsti, kaip kalba ir ką nori pasakyti šiuolaikinė lietuvių literatūra. Satyriniais kūriniais išsiskiriantys rašytojai galbūt net sužadino norą domėtis šia literatūra. Kiekgi dabar pakiltų rankų, klausiant, kas praėjusį vakarą skaitė lietuvišką grožinę literatūrą?

 

                                                                                                           Audra Skuodaitė, 4c

Susipažinkite – mūsų pirmokai

Posted by on Pirmadienis, 26 spalio, 2015

Kiekvienais metais mūsų „Ąžuolyno“ bendruomenę papildo nauji pirmokai. Šie metai nėra išimtis. Tad nusprendžiau paklausinėti jų, kaip sekasi prisijungus prie mūsų mokyklos mokinių.

  1. Kaip jaučiatės čia, „Ąžuolyne“?
  2. Kokia klasėje vyrauja atmosfera? Ar jau pradėjote pažinti vienas kitą?
  3. Kas paskatino ateiti į „Ąžuolyną“?
  4. Ar buvo kokių nors lūkesčių? Ar jie pasiteisino?
  5. Kaip sekasi ruoštis pirmokų vakarui?
  6. Kaip apibūdintumėte klasę vienu žodžiu/fraze? O „Ąžuolyną“?
  7. Kaip sekasi sutarti su klasės auklėtoja?
  8. Ką lankote po pamokų? Gal pradėjote lankyti ką nors iš mokykloje siūlomų dalykų?

1A: Vega ir Sofija

1a

  1. Mums čia patinka.
  2. Visi labai draugiški, malonūs. Jau pradėjom pažinti, taip.
  3. V: Man arčiausiai namų.
    S: Tai geriausia mokykla Klaipėdoj, bent jau tokie gandai sklinda.
  4. Nebuvo, tiesiog atėjom čia.
  5. Visai neblogai.
  6. Draugiška. ‚,Ąžuolynas‘‘ – faina vieta.
  7. Amm, nelabai…
  8. V: Lankau dailės mokyklą, o mokykloje nieko.
    S: Aš irgi nieko, tik muzikos mokyklą.

1B Viktorija, Ernesta ir Enrika

1b

  1. Gerai jaučiamės.
  2. Draugiški visi, labai bendraujantys. Ir čia nėra tokių grupelių, kaip būdavo senoje mokykloje, čia visi bendrauja kartu.
  3. V: Mano mama baigė, mano sesė irgi, daug kas šeimoje baigė „Ąžuolyną“.
    Er.: Mano svajonė nuo pirmos klasės buvo.
    En.: Mano irgi.
  4. Visų pirma lūkestis buvo įstoti!
  5. Trys taškai…
  6. Visai protingi. Gera atmosfera.
  7. Labai gerai.
  8. V: Mokykloje lankau chorą, programavimą, plius dar muzikos mokyklą mieste.
    Er.: Aš čia lankau chemijos modulį, dar bandau lankyti tekstilės modulį (juokiasi), po pamokų dar lankau Raudonąjį Kryžių.
    En.: Kinų kalbą ir lengvąją atletiką.

1C – Emilė1c

  1.  „Ąžuolyne“ aš jaučiuosi gerai, nes mokiniai yra susirinkę mokytis, o ne daryti įvairias nesąmones, dauguma mokytojų geri bei atmosfera čia puiki.
  2. Labai šauni, visi draugiški, bendrauja tarpusavyje, padeda vieni kitiems.
  3. Aš norėjau mokytis ir žinojau, kad čia gausi tikrai gerą išsilavinimą.
  4. Taip, pasiteisino. (Kokie jie buvo, Emilė neatviravo.)
  5. Kaip ir sekasi, kaip ir ne. Laiko labai mažai, bet sekasi neblogai, nes visi klasėje motyvuoti, lengva kalbėtis su jais.
  6. Šauni. Labai gera mokykla.
  7. Labai gerai, labai šauni auklėtoja, visuomet pataria, padeda, išklauso.
  8. Po pamokų lankau Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą ir mokykloje pradėjau lankyti debatus.

 

1D: Žygimantas, Gabrielė ir Matas1D

  1. Puikiai.
  2. Nors konkurencija didelė, visi pakankamai draugiški.
  3. M: Tėvai privertė.
    G: Mamai patogu atvežti.
    Ž: Brolis, pusbrolis ėjo.
  4. Nebuvo.
  5. Po truputį.
  6. Viskas gerai.
  7. Tikros auklėtojos nematėm dar, o su dabartine auklėtojai tai neblogai sutariame.
  8. Mokykloje modulius lankome, mokomės.

1E: Lukrecija ir Justė

1e Neblogai, pirmos dienos atrodė nesunkios, mums patinka atmosfera, nėra taip, kaip prigąsdino. Prisiklausėme gandų, kad čia sunku, kad mokytojai labai griežti, o dabar, kai pačios atėjome, pamatėme, jog taip nėra.

  1. Visi labai draugiški, sutariame bent jau kol kas.
  2. „Ąžuolynas“ – geriausia gimnazija Klaipėdoje, dėl to.
  3. Tikėjausi, kad mokytojai bus geri, jog atmosfera bus gera, bent visi taip šnekėjo, tai viskas pasiteisino.
  4. Gerai sekasi, yra toks komandinis darbas, visi dirbame. Tikimės, kad spėsime.
  5. Triukšminga. Stipri mokykla.
  6. Gera auklėtoja, nori mus pažinti, susišnekame su ja.
  7. L: Lankau dailės mokyklą ir teatrą, žadu eiti į konsultacijas.
    J: Eisiu į debatus mokykloje, o daugiau nieko nelankau.

 

Labai dėkoju visiems pirmokams ir linkiu kuo didžiausios sėkmės!
P.S. Pirmokai buvo kalbinti prieš susipažinimo vakarą

Goda Skiotytė, 2d